Balandžio 21 d. į Jurbarko krašto muziejaus Židinio salę susirinkę žmonės atėjo išklausyti istorinės paskaitos, tačiau jie tapo liudininkais diskusijos, verčiančios iš naujo peržiūrėti viską, ką iki šiol žinojome apie savo miestą.
Istorija po kojomis
Archeologas Vytautas Juškaitis jurbarkiečius pakvietė į pokalbį, kuris prasidėjo paprastu, bet iš esmės viską apverčiančiu klausimu: kada iš tikrųjų gimė Jurbarkas? „Mes labai įpratome prie vienos datos, bet klausimas – ar ji tikrai mūsų?“ – pradėdamas susitikimą provokavo archeologas.
V. Juškaitis nėra kabinetinis istorikas. Vilniaus universitete archeologiją baigęs specialistas daugiau nei 20 metų dirba lauke – tyrinėja, kasa, analizuoja. Jo patirtyje – ir Valdovų rūmai, ir Trakų istorijos muziejus, ir dešimtys archeologinių objektų visoje Lietuvoje.
Jurbarko kraštas jam pažįstamas iki pat pašaknų. Panemunės pilis, Kazikėnai, Smalininkai, Veliuona, Jurbarko senamiestis – tai vietos, kuriose jis dirbo ne kartą ir ne du.
„Aš į Jurbarką žiūriu ne kaip į vieną tašką žemėlapyje. Man tai yra visas kompleksas – vietovės, pavadinimai, sluoksniai. Ir tik juos visus sudėjus į vieną visumą galime kalbėti apie pradžią“, – sakė jis.
1259-ieji: patogi, bet klaidinanti data
Daugeliui jurbarkiečių miesto pradžia neatsiejama nuo 1259 metų, kai kryžiuočiai esą pastatė Georgenburgo pilį. Ši data kartojama visur: nuo enciklopedijų iki švenčių scenarijų. Tačiau, kaip primena V. Juškaitis, ši versija stovi „ant molinių kojų“.
„Mes kartojame tą datą, nes taip parašyta. Bet jei pradedi gilintis – pamatai, kad ji stovi ant labai silpnų pagrindų“, – teigė jis.
Pasak pranešėjo, istorikas Edvardas Gudavičius dar prieš du dešimtmečius iškėlė argumentus, kurie iki šiol nėra paneigti. Kronikos nurodo, kad pilis statyta iškart po Velykų – balandžio viduryje.
„Aš visada žmonių klausiu labai paprastai: ar jūs balandžio mėnesį eitumėte statyti pilies į Nemuno užliejamas pievas? Atsakymas akivaizdus“, – šyptelėjo archeologas.
Dar vienu svarbiu aspektu archeologas įvardino kronikose minimą faktą, kad lietuviai priešais vokiečių pilį pasistatė savo tvirtovę ir kovos vyko per itin mažą atstumą.
„Jeigu pilys stovėjo taip arti, kad ietys skraidė iš vienos į kitą, mes šiandien turėtume matyti dvi piliavietes. Bet jų nėra“, – pabrėžė jis.
Archeologo Gintauto Zabielos tyrimai leidžia šią pilį lokalizuoti visai kitur – prie Jūros upės, dabartiniame Šilalės rajone. „Jei mes ir toliau laikysimės 1259-ųjų, turime sąžiningai pasakyti – švenčiame ne Jurbarko, o kitos vietos istoriją“, – konstatavo V. Juškaitis.
Kalbėdamas apie kitą dažnai minimą datą – 1343-uosius, kuomet kryžiuočiai Bišpiliukuose pastatė Jurgenburgo pilį, Vytautas tikino, kad šiuo atveju bent jau žinome vietą – ji čia, mūsų Jurbarke. Bet klausimas lieka tas pats: ar tai yra mūsų, kaip bendruomenės, pradžia?
Archeologo teigimu, ši pilis taip pat yra okupacinės valdžios statinys, todėl ją laikyti miesto gimimu būtų daugiau simbolinis, o ne istoriškai pagrįstas pasirinkimas.
Balandžio 23-ioji: tikroji Jurbarko data?
Didžiausią dėmesį V. Juškaitis skyrė 1290 metų balandžio 23 dienai, kurią jis įvardija kaip tikrąją Jurbarko ištakų datą. „Jeigu man reikėtų rinktis datą, kuri iš tikrųjų turi ryšį su šia vieta, aš rinkčiausi būtent šią“, – sakė jis, pabrėždamas, kad remiantis Romo Batūros ir Tomo Baranausko tyrimais, ant Bišpilio piliakalnio tuomet stovėjo lietuviška Kolainių pilis. Tai nebuvo tik eilinė tvirtovė – pasak archeologo, tai seniausias lietuviškas šios vietovės vardas, kurį mes per lengvai iškeitėme į svetimus pavadinimus.
Kronikininkas Petras Dusburgietis itin vaizdingai aprašo tą dieną pilyje virusią dramą: apie 2500 kryžiuočių puolė įtvirtinimus, kuriuos narsiai gynė vos 120 vyrų, vadovaujamų vado Surmino. Nors kraujas nuo sienų tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo, mūšis baigėsi neįtikėtina pergale – vakare kilus triukšmui, kryžiuočiai palaikė saviškius puolančiais lietuviais ir paniškai pasitraukė.
„Kartais istoriją pakeičia ne tik jėga, bet ir klaida, kuri šiuo atveju buvo mūsų naudai“, – teigė V. Juškaitis, pridurdamas, kad vardas Surminas mums turėtų būti toks pat brangus ir žinomas kaip kiti istoriniai herojai. Kad tai nėra tik sausa teorija, archeologas įrodė asmeniniu pavyzdžiu – savo antrajam sūnui jis davė būtent Surmino vardą, taip siekdamas grąžinti šią istorinę atmintį į gyvąją jurbarkiečių kultūrą.
Neatkasta istorija
Tačiau bene labiausiai susimąstyti verčia ne datos, o tai, kiek dar nežinome. Bišpilio piliakalnis iki šiol nėra nuodugniai ištirtas. „Mes diskutuojame apie pradžią, bet pati vieta, apie kurią kalbame, realiai nėra ištirta. Tai yra problema“, – atvirai rėžė archeologas.
XIX amžiuje piliakalnį kasinėjo dvarininkai Vasilčikovai, tačiau tai daryta be mokslinės metodikos. Vėliau tik žvalgyta – 1960 metais tyrimus koordinavo Rimutė Rimantienė. „Buvo matomas kultūrinis sluoksnis, rasta keramikos, degusio molio, bet sisteminių tyrimų taip ir neatsirado“, – pasakojo pranešėjas.
Daugiau duomenų, pasak jo, turima iš piliakalnio papėdės. 2006 metais Eglė Pranckėnaitė aptiko XI–XIII amžiaus gyvenvietės pėdsakus. Tai reiškia, kad žmonės čia gyveno dar iki visų kryžiuočių pilių. 2011 metų tyrimai tik patvirtino šį vaizdą – aptikti stori kultūriniai sluoksniai liudija apie intensyvų protėvių gyvenimą. „Mes turime visus ženklus, kad čia buvo gyvybė, bet neturime pilno paveikslo“, – apgailestavo archeologas.
Jurbarkas –
istorijos epicentras
Vėlesniais laikais, XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje, Jurbarkas tapo itin svarbiu strateginiu tašku Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. Bišpiliukuose stovėjusi pilis buvo ne kartą perimta, deginta ir vėl atstatoma, o jos kiemuose sprendėsi valstybės likimas. Archeologas priminė intriguojantį faktą: čia ne tik lankėsi, bet ir kurį laiką gyveno net du Lietuvos didieji kunigaikščiai – Vytautas Didysis ir Žygimantas Kęstutaitis. „Mes turime suvokti šios vietos svorį. Vytautas Didysis čia ne tik kariavo – jis čia rašė laiškus, teikė privilegijas, valdė pilį. Netgi jo brolis Žygimantas Kęstutaitis, vėliau tapęs valdovu, čia praleido ne vienerius metus“, – pasakojo V. Juškaitis. Maža to, į Jurbarką su kariuomene ir pirmosiomis bombardomis buvo atplaukęs ir pats Kęstutis, demonstruodamas to meto karinę galią.
Archeologas apgailestavo, kad šiandien šie faktai dažnai lieka tik istorikų užrašuose, o praeiviai, vaikščiodami Nemuno lankomis, net neįtaria, kokio masto asmenybės čia vaikščiojo. „Jei kokiame nors name gyveno žymesnis rašytojas ar muzikantas, mes skubame kabinti atminimo lentą. O čia, Jurbarke, ten, lankoje prie Nemuno, gyveno du galingiausi Lietuvos valdovai! Manau, šį faktą privalome išnaudoti kurdami miesto pasakojimą“, – sakė V. Juškaitis.
V. Juškaitis pasiūlė pagalvoti apie konkretų šių didikų buvimo įprasminimą. Tai galėtų būti informacinė lentelė, paminklinis ženklas ar speciali ekspozicija, žyminti Bišpiliukus kaip lankytiną vietą, tiesiogiai susijusią su Vytauto Didžiojo ir Žygimanto Kęstutaičio vardais.
„Kartais sakoma, kad Jurbarkas – tik pakraštys. Bet kai pasižiūri į istoriją, matai, kad tai buvo labai svarbi vieta, kurioje lankėsi valstybės elitas. Turime tai parodyti ir sau, ir miesto svečiams“, – pabrėžė archeologas.
Kokią istoriją pasakosime?
Nors galutinio oficialaus atsakymo – kada turėtume švęsti Jurbarko gimtadienį dar nėra, po šio susitikimo tapo aišku – 1259-ųjų data jau nebėra savaime suprantama tiesa.
„Aš nesakau, kad reikia viską perrašyti rytoj, bet siūlau pradėti galvoti, nes istorija nėra akmuo – ji gali būti tikslinama“, – baigdamas sakė pranešėjas.
Balandžio 23-ioji turi viską: konkretų įvykį, lietuvišką vardą, realius herojus ir pergalės skonį, todėl tai ne tik datos klausimas, o pasirinkimas, kokią istoriją pasakosime savo vaikams. Galbūt jau netrukus Jurbarkas turės progą švęsti savo gimtadienį ne vasarą, o pavasarį – būtent taip, kaip, pasak Vytauto, prasidėjo tikroji, pergalinga miesto istorija prie Bišpilio.
Janina Sabataitienė
