Sekmadienį švęsime Motinos dieną. Pačiam svarbiausiam savo gyvenime žmogui dovanosime gėlių, tarsime žodžius, kurių per kasdienius rūpesčius vis pritrūksta. Susitiksime su mamomis puodeliui kavos, esančioms toli – paskambinsime, o iškeliavusioms Anapilin – uždegsime atminimo žvakelę. Ir vis dėlto Motinos diena yra ne tik apie tą vieną sekmadienį. Tai – apie visą gyvenimą, meilę ir rūpestį, perduodamą iš kartos į kartą.
Trijų kartų bendrystė
Motinos dienos išvakarėse susėdome pasikalbėti apie tai, ko neišmoksi iš jokių vadovėlių. Tai motinystės džiaugsmai, kasdieniai rūpesčiai ir tas ypatingas ryšys, kurį jauti tiesiog būnant kartu. Prie vieno stalo susitiko jurbarkiečiams gerai pažįstamos moterys: Sigita Kiudienė, jos mama Laima Glazauskienė bei dukros Kotryna ir Elena. Tačiau vos pradėjus pokalbį paaiškėjo, kad tai pasakojimas apie septynių moterų grandinę, kuri viena kitą palaiko, augina ir stiprina.
Svarbiausioji grandis
Vyriausioji šeimos moteris Laima mama tapo dar būdama visai jauna – 23-ejų. Tiesa, tuomet tai buvo įprastas laikas motinystei. Ji augino dvi dukras laikais, kai pasirinkimų buvo mažiau, o atsakomybės – daugiau. „Sunkiai buvo, sunkiai auginau vaikus“, – sako ji paprastai, be pagražinimų. Pagalbos auginant dukras ji sakėsi sulaukusi iš savo mamos, tačiau greičiau ne buitinės, o labiau žmogiškos: kaip laikyti kūdikį, kaip pirmą kartą maudyti, kaip apsiprasti naujame vaidmenyje. „Motinystės pradmenis gavau iš mamos, tačiau šiokios tokios praktikos jau ir pati turėjau. Buvau vidurinė tarp septynių vaikų“, – L. Glazauskienė.
Gyvenimas vertė suktis. Per vaiko auginimo (arba tais laikais populiariai vadintas „dekretines“) atostogas ji pradėjo savo verslą, kuris gyvavo dešimtmetį. „Namuose siuvau apykakles ir rankogalius moksleiviškoms uniformoms. Vėliau iš namų persikėliau į nuomojamas patalpas. Tai buvo laikas, kai reikėjo ne tik auginti vaikus, bet ir tiesiog išgyventi. Buvo Nepriklausomybės pradžia, teko ir braškes skinti, ir į turgų važiuoti“, – pasakoja moteris.
Dukrai – laisvė rinktis
Galbūt todėl, kad pati gyvenime turėjo dažniau prisitaikyti prie esamų aplinkybių nei rinktis galimybes, savo dukrų ji sakėsi niekada nespaudusi. „Neturėjau jokio plano ar vizijos, kuo jos turi tapti. O Sigita buvo labai užsispyrusi – darė tai, ką jai reikėjo daryti“, – tvirtina Laima. Ji pabrėžia, jog vienas dalykas jai vis dėlto buvo labai svarbus – mokslai. „Ne dėl diplomo, o dėl galimybės gyventi lengviau. Labai norėjau, kad mokytųsi. O kur ir ką – man nelabai rūpėjo. Svarbiausia buvo, kad ji būtų laiminga“, – paaiškina Sigitos mama.
„Nein“ vokiškai yra devyni
Sigita Kiudienė sako, kad iš mamos paveldėjo ne tiek konkrečių įgūdžių, kiek požiūrį į gyvenimą. „Mama sakydavo: „neina“ yra tik vokiečių devyni, o visa kita – eina“, – juokiasi Sigita. Ir tai ne metafora, o gyvenimo taisyklė. Mama, pasak dukros, gali viską: „Ji nuo jaunystės vairavo motociklą, būdama 67-erių išsilaikė vairavimo teises, o dabar, būdama 75-erių, prieš mėnesį pati padarė remontą anūkės kambaryje“.
Tokie pavyzdžiai formavo ir dukters požiūrį į kliūtis: jei nepavyksta – bandai kitaip, jei nerandi kas padeda – darai pats. Tačiau kartu dukra pripažįsta, kad augdama ne visada tėvams buvo „patogi“. „Nors buvau užsispyrusi, niekada nekabinau akių. Tiesiog be didelių konfliktų pasiekdavau to, ko norėjau, ir pasidarydavau taip, kaip man reikėjo“, – neslepia Sigita.
Perimta praktika
Namuose vyravo sveikas kompromisas: tėvai dukromis pasitikėjo, todėl nelaikė jų uždarę. Nors jaunystė virte virė, o namai visada būdavo pilni draugų, tėvai visada likdavo šalia. „Jie nesikišo į mūsų linksmybes, bet tėtis buvo tas „naktinis taksi“ – visada parveždavo namo. Tai buvo buvimas kartu per atstumą, kuris leido mums jaustis laisvoms, bet saugioms“, – pasakoja Sigita. Šią patirtį ji ne tik perėmė iš tėvų, bet ir sėkmingai taiko augindama savo dukras.
Iš savo mamos gavusi visokeriopą palaikymą Sigita tai perdavė Kotrynai ir Elenai. „Aš dar labiau nei mane mama skatinu dukras išbandyti visas įmanomas veiklas ir pačioms atsirinkti, kas joms įdomu“, – tvirtina Sigita. Čia pat ji sulaukia Elenos pastabos, jog mama ją labiau norėjo matyti šokančią tautinius šokius nei jodinėjančią. Tačiau Elena taip pat turi užsispyrimo geną – šiandien ji ir puiki jojikė, ir šokėja, ir net teatro aktorė.
Atvirumas ir pasitikėjimas
Šioje šeimoje nėra įprastos griežtos ribos tarp kartų. Nėra nuostatos, kad čia vaikų reikalai, o čia – suaugusiųjų. Tą patvirtina ir prie pokalbio prisijungusi Kotryna, be kurios dalyvavimo sunkiai įsivaizduojami jaunimo renginiai Jurbarke. Ji sako iš mamos ir močiutės jaučianti visišką pasitikėjimą: „Mes labai atvirai bendraujame. Pasipasakojame visos apie viską. Mama ir močiutė žino praktiškai viską.“
Kalbėdamos apie vaikus ir anūkus, moterys sutaria dėl vieno – negalima gyventi už kitą žmogų. „Niekada nesakau, kad man kažkas nepatinka, kol pati nepabandžiau. To tikiuosi ir iš savo vaikų“, – sako Sigita. Jos dukros pačios renkasi veiklas, kartais keičia kryptį, o kartais prie kažko grįžta – ir tai laikoma normaliu ieškojimu. „Nieko nėra blogiau, negu būti nelaimingam“, – tokia yra pagrindinė šios šeimos taisyklė.
Laimingiausiomis šeimoje tikrai jaučiasi anūkės, o ypač tada, kai susikrovusios būtiniausius daiktus iškeliauja nakvoti pas močiutę. Šis artumas toks stiprus, kad merginos net ir darbo dienomis pirmenybę teikia močiutei – čia jos randa ramybę ir jaukų rūpestį.
Tokį ryšį puoselėja pati močiutė – ji įsitikinusi, kad jos pagrindinis vaidmuo yra ne auklėti, o lepinti. Laima pabrėžia, kad auklėjimas yra tėvų pareiga, o ji pati tiesiog mėgaujasi buvimu su vaikaičiais: „Savo vaikus myliu, o anūkus dievinu“. Dėl tokio besąlygiško palaikymo tarp jų užsimezgė gilus pasitikėjimas – anūkės dažnai tariasi su močiute ir ieško jos patarimų priimdamos svarbius gyvenimo sprendimus.
Septynios moterys ir nematomas ryšys
Nors kartu susėdo keturios, ši istorija – apie septynias moteris. Kaip sako močiutė Laima: „Mes esame septynetas.“ Tai trijų kartų grandinė: mama, dvi jos dukros ir keturios anūkės. Ir nors dukra Irma su anūke Antare gyvena Austrijoje, o kita anūkė Paulina – Jurbarke, atstumas jų šeimai nėra kliūtis.
Jų bendrystę laiko ne geografija, o metai iš metų puoselėjamos tradicijos. Kiekvieną sekmadienį jos renkasi pas mamą gerti kavos. Irma su Antare prisijungia nuotoliu, ir prasideda moteriškas pasiplepėjimas. O kartą per metus jos turi „mergaičių dieną“ – visos septynios susėda į vieną automobilį ir važiuoja, kur akys mato. „Nesvarbu kur – svarbu, kad kartu“, – šypsosi jos.
Be abejo, šis ryšys nėra it iš vadovėlių. Jame yra visko: skirtingų nuomonių, charakterių, ginčų ir nesutarimų. Tačiau jis nuolat gyvas, nes yra kasdien palaikomas skambučiais, susitikimais ir paprastu buvimu šalia. Būtent todėl į klausimą, kas yra motinystė, jos atsako be jokių pagražinimų: „Tai didžiausias džiaugsmas.“ O paklaustos apie gyvenimo prasmę, tik susižvalgo: „Be vaikų tas gyvenimas tiesiog neturėtų tiek daug spalvų ir vertės.“
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
