Yra kūrėjų, kurių darbai kalba patys už save – juos atpažįsti gatvėje ne iš ryškių logotipų, o iš nepriekaištingo silueto ir savito, tik tam meistrui būdingo braižo. Viena jų – jurbarkietė, dizainerė-siuvėja, siuvimo studijos „JOLA” įkūrėja Jolanta Vilkelienė. Jos kuriami drabužiai išsiskiria subtilia konstrukcija ir individualumu, todėl nenuostabu, kad Jolantos vardas mieste seniai tapo kokybės sinonimu tiems, kurie vertina ne masinę madą, o asmeniškai jiems pritaikytą estetiką.
Nuo vaikiškų eksperimentų iki lemtingo posūkio
Daugiau nei 30 metų mados industrijoje dirbanti moteris teigia, kad individualus siuvimas šiandien yra ne tik amatas, bet ir prabangos ženklas, leidžiantis moteriai pasijusti unikalia.
Jolantos karjera prasidėjo ne nuo verslo planų, o nuo natūralaus smalsumo tekstūrai ir formai. Kaip pati sako, siuvimas ją rado dar vaikystėje.
„Nežinau, turbūt tai lydėjo nuo mažens. Labai patiko „mūčyti“ lėles, kartu su močiute joms vis siūdavau drabužėlius“, – prisimena kūrėja.
Tuo metu siuvimas buvo ne mada, o kasdienybė. Trūko įdomesnių drabužių, pasirinkimo, todėl kūryba gimdavo iš būtinybės. „Nebuvo ką gražaus nusipirkti, tai mes mokykloje kūrėme pačios. Neturėjome elektrinių siuvimo mašinų – draugė suko rankeną, o aš dėjau audinį ir siuvau“, – sako ji.
Kelias į šią profesiją nebuvo tiesus. Kadangi mokėsi gerai, šeimos, o ypač tėčio, lūkesčiai vedė kitur. Jolanta įstojo į Kauno politechnikos institutą, tačiau greitai supratusi, kad tai nėra jos kryptis, mokslus metė.
Tėčio reakcija į tokį dukters žingsnį nebuvo gera, tačiau laikui bėgant viskas susidėliojo.
„Iš pradžių buvo nekaip, bet susitaikė“, – prisimena ji. Sugrįžus pas tėvus ir trumpai padirbėjus Jurbarke, sekė naujas sprendimas – mokytis siuvimo. Jolanta išvyko mokytis į Klaipėdą, kur mokyklą baigė su pagyrimu, nes kaip ji pati sako, šių mokslų labai norėjusi.
Praktika Kaune ir darbas „Mados“ fabriko aukščiausios klasės ateljė „Liuksas“ salone tapo pirmuoju rimtu profesiniu etapu. „Iš pradžių dirbau prie meistrės, o vėliau labai greitai pradėjau dirbti savarankiškai – pati bendravau su klientais ir siuvau“, – pasakoja Jolanta. Tai buvo laikai, kai kūrybos laisvė buvo natūrali darbo dalis: „Ką klientas pageidavo, tą ir dariau.“
Svarbiausia – individualumas
Gyvenimo kryptį dar kartą keitė šeima. „Grįžau su mintimi, kad pasiauginsiu vaiką ir vėl grįšiu į Kauną“, – sako Jolanta. Tačiau planas liko tik planu – siuvo namuose. 1999 m. spalį ji priėmė sprendimą, kuris pakeitė jos veiklą: „Tai buvo mano pirmas „išėjimas į gatvę“ – išsinuomojau patalpas.“
Klientų ilgai ieškoti nereikėjo. Jie atėjo patys – iš pažįstamų rato. „Pirmiausia draugės, o tada jų pažįstamos“, – sako Jolanta. Taip susiformavo nuolatinis klientų ratas, kuris išliko iki šiol.
Niekada nedirbusi masinėje gamyboje ir šiandien siūdama kolektyvams, Jolanta stengiasi išlaikyti individualumą. „Net ir dabar jeigu siuvu kolektyvui, pavyzdžiui, Šakių kultūros namų dainininkėms, siekiu, kad drabužiai būtų išskirtiniai“, – sako ji.
Jos braižas susiformavo natūraliai. „Aš pati mėgstu klasikinį stilių, todėl ir mano klientės dažniausiai tos, kurios mėgsta ir vertina klasiką“, – priduria siuvėja.
Laikui bėgant aiškėjo ir tai, kokiems žmonėms labiausiai reikia jos paslaugų.
„Dažniausiai mano klientai yra „nestandartai“: labai ilgomis kojomis, apvalesnių formų“, – atvirai sako Jolanta. Tokiems klientams individualus siuvimas tampa ne prabanga, o būtinybe.
Ji prisimena ir vieną ypatingą klientę, atvykstančią pas ją iš gretimo rajono. „Iš pradžių pamačiusi jos labai žemą ūgį ir sudėjimą kiek išsigandau – galvojau, kaip aš jai pasiūsiu, bet štai jau metai sėkmingai bendradarbiaujame“, – pasakoja siuvėja ir džiaugiasi, kad pavyko įveikti tai, kas atrodė kliūtimi.
Svarbi darbo dalis – vestuvinės suknelės. „Kasmet pasiuvu nuo 2 iki 5 vestuvinių suknelių“, – sako Jolanta. Paklausta koks užsakymas ir pasiūtas rūbas jai pačiai labiausiai įstrigo, ji pamini vieną suknelę, kuri taip ir liko visiškai nepaviešinta. Aš jos nenusifotografavau, o iš klientės irgi nuotraukų nesulaukiau.
Pats darbas, pasak jos, nėra lengvas – reikia prisitaikyti prie skirtingų žmonių, jų figūrų ir norų. Kartais tam prireikia ir daug laiko ar net bemiegių naktų. Ji prisimena atvejį, kai klientė iš Kauno parsivežė dizainerės pasiūtą suknelę, kuri jai visai netiko nei pagal figūrą, nei pagal jos stilių.
„Dirbau per naktį, kad ryte ji su tuo rūbu galėtų eiti į dukters vestuves, o kai po poros metų ruošėsi sūnaus vestuvėms – suknelę pas mane jau užsisakė iš anksto“, – šypsosi siuvėja.
Idėjos gimsta mintyse
Jolanta neslepia, kad dizainas jai – ne piešimas, o procesas su žmogumi. „Viskas gimsta galvoje“, – sako ji. Tačiau jaunystėje buvo ir abejonių: „dar besimokydama mokykloje iš mokytojos gavau pastabą, kad spalvas nederamai suderinau – tai man įvarė kompleksą, niekada nemėgau piešti.“ Dabar, pasak jos, kūryba vyksta per darbą.
Ne tik dirbdama, bet ir eidama gatvėje ar būdama viešose vietose, renginiuose, pirmiausia ji pamato tai, ko daug kas galbūt net nepastebi. „Visą laiką! Matau siūles, matau rūbo sukirpimą, matau broką. Ypač jo daug pastebiu rūbų parduotuvėse“, – sako ji.
Kolekcijų nekuria, bet darbai matomi
Nors Jolanta didelių kolekcijų nekuria, jos darbai ne kartą buvo pastebėti konkursuose. Ji dalyvavo siuvėjų renginiuose tiek Jurbarke, tiek ir svetur. „Prieš daug metų Jurbarko kultūros centre vyko siuvėjų konkursas. Dalyvavo gal septynios siuvėjos su savo kolekcijomis ir kelios kolekcijos, sukurtos Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokinių. Mano pristatyta kolekcija, sukurta būtent šiam konkursui, pelnė laikraščio „Šeimininkė“ redakcijos, žiūrovų simpatijų prizą ir pirmą vietą profesionalų kategorijoje“, – prisimena ji. Vėliau buvo ir gerai žinomas „Pelenės“ konkursas, taip pat „Verslo vakarai“, kur pristatė ne specialiai kurtą kolekciją, o realius klientėms siūtus drabužius.
Jos darbai keliauja plačiau nei Jurbarkas. Pas siuvėją grįžta klientai iš užsienio – Norvegijos, Anglijos, Vokietijos, atvyksta ir iš didesnių Lietuvos miestų. Reklamos jai nereikia. „Žinia eina iš lūpų į lūpas“, – paprastai paaiškina ji.
Pandemijos laikotarpis Jolantai netapo stabdžiu. Priešingai – tai buvo laikas, kai daugiau kūrė. „Kūriau ir pardavinėjau internetu kol nebuvo leidžiama dirbti su klientais. Tai buvo laikas grynai kūrybai“, – sako ji. Pradėjusi nuo kaukių, vėliau ji grįžo prie įprastų darbų.
Ne paslaptis, kad didelę dalį rūbo sėkmės lemia tinkamai parinkti audiniai. „Naudoju natūralų šilką, vilną“, – sako ji. Tačiau pastebi ir pokyčius rinkoje.
„Gryno lino klientės nemėgsta, nes jis labai glamžosi.“ Brangstant medžiagoms, keičiasi ir paslaugos vertė: „Audinių kainos dabar labai pakilo – jei audinys brangus ir siuvamas individualus rūbas, tai kainuoja ir, būsiu atvira, tampa prabanga.“
Tačiau nepaisant to, darbo netrūksta. Sezonais susidaro eilės, klientai keičiasi, atsiranda naujų, sugrįžta ir ankstesnieji. Užsakymų srautas nesustoja – vienus darbus baigus, jų vietą netrukus užima kiti, o darbymetis dažnai suplanuotas gerokai į priekį.
Pati Jolanta dėvi tik savo kurtus drabužius, kuriuose vyrauja žemės spalvos: ruda, pilka, mėlyna, žalia. Ryškių spalvų ji vengia, tačiau dirbdama su klientais visada ieško geriausio sprendimo.
„Žiūrime, kas tinka prie veido, prie akių – viena spalva pagyvina, kita išryškina bruožus“, – sako ji. Vis dėlto galutinis žodis priklauso klientui: „Jei klientas nori, darau taip, kaip jis nori – klientas visada teisus.“
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
