Apie septyniolikmečio jurbarkiečio Ryčio Gurklio pasiekimus automobilių sporte girdime jau ne vienerius metus. Europos čempionatų finalai, pergalės ir vis dažniau tarp stipriausių lenktynininkų minimas jo vardas daugeliui jau tapo įprasta naujiena. Tačiau kas slepiasi už šių rezultatų, dažniausiai mato tik artimiausi žmonės – šeima, komanda – kurie kasdien būna šalia sportininko ne tik pergalių akimirkomis, bet ir tada, kai tenka susitvarkyti su spaudimu, nuovargiu ar pralaimėjimais.
Kasdienybė trasoje
Sportininko gyvenimas kitoks nei įprasta paauglio kasdienybė. Kol dauguma jo bendraamžių planuoja savaitgalius su draugais ar galvoja apie pramogas, Ryčio dienotvarkė sukasi apie Europos ralio kroso trasas, griežtą režimą, techninius patikrinimus ir nuolatinę psichologinę įtampą. Po lenktyninio automobilio vairuotojo šalmu slepiasi ne tik talentas, bet ir disciplina, atsakomybė bei aiškus supratimas, kiek kainuoja kelias į aukščiausią sporto lygį.
Jau kelerius metus jis varžosi su stipriausiais Europos ralio kroso lenktynininkais ir yra laikomas vienu perspektyviausių jaunųjų Lietuvos automobilių sporto talentų. Tai patvirtino ir pirmasis šių metų Europos čempionato etapas Latvijoje – RX3 klasės finale Rytis finišavo antras, vos 0,35 sekundės nusileidęs prancūzui.
Tačiau pats sportininkas pabrėžia, kad rezultatas trasoje tėra galutinė proceso dalis. „Daugiau nei 70 procentų šiame sporte yra psichologija. Kai pradedi jaudintis ar perdegti, atsiranda klaidos“, – sako jis.
Pavyzdys – iš šeimos
Kelias į ralio krosą prasidėjo labai anksti. Pirmą kartą lenktynėse jis dalyvavo būdamas vos dešimties – Šakiuose vykusiame Lietuvos autokroso čempionate. Į lenktynių trasą jį atvedė tėtis, pats kadaise dalyvavęs lenktynėse ir ne kartą tapęs Baltijos bekelės čempionu. „Važiuodavau kartu su tėčiu į varžybas. Vieną dieną pamačiau vaikus, kurie lenktyniavo, ir pasakiau: „Aš irgi noriu“, – prisimena Rytis.
Nuo to laiko praėjo septyneri metai. Per juos vaikiškas susižavėjimas virto gyvenimo ritmu. Šiandien Rytis jau skaičiuoja aštuntą sezoną ir, nors vis dar yra vienas jauniausių savo kategorijos sportininkų, Europos trasose jo pavardė puikiai žinoma.
Praėjusiais metais jis debiutavo Europos ralio kroso čempionate ir tapo vicečempionu. Tai buvo rezultatas, apie kurį daugelis sportininkų svajoja metų metus. Pats Rytis iki šiol ryškiausiai prisimena vieną iš to sezono etapų Portugalijoje. „Ten buvo dešimtys tūkstančių žiūrovų. Kai pamatai tiek žmonių susirinkusių šalia podiumo ir supranti, kad važiuoji tarp stipriausių Europos lenktynininkų, tas jausmas lieka ilgam“, – sako jis.
Didžioji darbo dalis vyksta nematomoje pusėje, tai – pasiruošimas, disciplina ir nuolatinė savikontrolė. Rytis pasakoja, kad net mityba turi tiesioginę įtaką rezultatui trasoje. „Negali valgyti visko, ko nori. Jei suvalgai per daug, atsiranda mieguistumas, reakcija tampa lėtesnė. Jei per mažai – pritrūksta energijos“, – aiškina sportininkas.
Kova su savimi
Dažniausiai savaitgaliais vykstančiose lenktynėse žiūrovai mato tik kvapą gniaužiančius startus, tačiau sportininkui ir jo komandai varžybos prasideda gerokai anksčiau. Jeigu kalbėtume apie paskutines varžybas, Rytis su komanda į Rygą atvyko dar praėjusios savaitės ketvirtadienį, nes prieš varžybas vykstama į trasą, ruošiamas automobilis, tvarkomos administracinės procedūros ir atliekami techniniai patikrinimai.
Lenktynių savaitgaliai reikalauja ne tik fizinės, bet ir milžiniškos emocinės koncentracijos. „Būna nerimo, jaudulio. Tada padeda kvėpavimo pratimai, susikaupimas. Bet kai duodamas startas, viskas dingsta. Lieki tik tu ir trasa“, – sako jis.
Būtent psichologinė kova šiemet ypač pasijuto Latvijoje vykusiame pirmame Europos čempionato etape. Pirmoji diena nebuvo lengva – trūko greičio, buvo kontaktų trasoje, o kvalifikacijose teko kovoti ne tik su varžovais, bet ir su sudėtingomis situacijomis pirmuosiuose posūkiuose.
Tačiau svarbiausiu metu situacija trasoje pasikeitė iš esmės. „Ryte atsikėliau ir supratau, kad išlipau iš lovos ta koja“, – šypteli sportininkas. Tą dieną jis demonstravo geriausią tempą treniruotėse, laimėjo kvalifikaciją, buvo greičiausias pusfinalyje ir finale startavo iš pirmos eilės. Startą lietuvis laimėjo ir ilgą laiką diktavo tempą visoms lenktynėms. Pergalė jau atrodė ranka pasiekiama, tačiau viską nulėmė kelios sekundės dalys.
„Per daug stebėjau, kas vyksta gale. Žiūrėjau į veidrodėlius, sekiau prancūzą ir dėl to praradau tempą“, – pripažįsta lenktynininkas. Lemiamu momentu jis padarė nedidelę klaidą „Joker“ rate. Išvažiavus iš jo prasidėjo kontaktai su varžovu, o paskutiniame rate teko priimti sprendimą per akimirką. „Nebeturėjau kur dingti. Galėjau rizikuoti susidūrimu arba pasirinkti saugesnį variantą. Pasirinkau antrą vietą, nes čempionatas ilgas ir svarbiausia stabiliai rinkti taškus“, – sako sportininkas.
Nesėkmės užgrūdina
Tokio brandaus požiūrio sunku tikėtis iš septyniolikmečio, tačiau Rytis kalba kaip patyręs profesionalas. Galbūt todėl, kad automobilių sporte jis labai anksti suprato – vien talento neužtenka.
Pernai Suomijoje vykęs etapas jam tapo skaudžia pamoka. Tuomet, kovodamas dėl čempiono titulo, jis buvo išstumtas iš trasos. Teisėjai incidento neįvertino kaip pažeidimo, nors vėliau ir pripažino suklydę. „Portugalijoje teisėjai priėjo ir atsiprašė. Pasakė, kad sprendimas buvo neteisingas“, – prisimena Rytis.
Tas epizodas jam galėjo kainuoti ne tik čempiono titulą debiutiniame Europos sezone, bet ir kur kas daugiau. Jeigu būtų tapęs čempionu, galbūt jau šiemet būtų atsivėrusios durys į Dakarą – dar vieną jo svajonę. Nors viena didžiausių Ryčio svajonių yra Dakaras, jis pabrėžia, kad ralio krosas ir Dakaro ralis – skirtingos sporto šakos. Ralio krose viskas vyksta itin intensyviai: uždaroje trasoje važiuojami vos keli ratai, o rezultatą dažnai lemia sekundės dalys – čia nėra kada atsipalaiduoti. Tuo tarpu Dakaro ralyje lenktynės trunka dvi savaites, sportininkai įveikia tūkstančius kilometrų, todėl net praradus laiko viename etape dar galima atsilošti kituose. Pasak Ryčio, Dakare daug svarbesnę reikšmę turi ištvermė, strategija ir gebėjimas paskirstyti jėgas.
Didžiausias noras – teisės
Rytis puikiai supranta, kad automobilių sportas yra vienas brangiausių pasaulyje, todėl apie ateitį galvoja labai racionaliai. Pasak jo reikia turėti ir planą B.
Vaikinas dar mokosi gimnazijoje ir kitąmet planuoja laikyti biologijos, anglų, lietuvių kalbos bei matematikos egzaminus. Ateityje save matytų ir versle – tam, kad galėtų užsitikrinti finansinį stabilumą tęsti sportinę karjerą.
Rytis labai laukia savo aštuonioliktojo gimtadienio ir tam yra labai svarbi priežastis. „Labai laukiu vairuotojo pažymėjimo. Iki mano aštuoniolikto gimtadienio liko 119 dienų. Laukiu, kol jos praeis, ir gimimo dieną pasidovanosiu sau teises“, – juokiasi sportininkas, kuris jau dabar Europos trasose lekia greičiu, apie kurį dauguma gali tik pasvajoti.
Vis dėlto už lenktynininko sėkmės slepiasi paprastas vaikinas. Jam patinka žvejyba, gamta, domisi medžiokle.
Šių metų Europos ralio kroso čempionate Ryčio laukia etapai Vengrijoje, Švedijoje, Airijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje. Tačiau žiūrint į jį susidaro įspūdis, kad didžiausia jo stiprybė – gebėjimas būnant vos septyniolikos suprasti, kad kelias į dideles pergales susideda ne tik iš laimėtų startų, bet ir iš pralaimėjimų, klaidų, savikontrolės bei kantrybės. O Dakaras, panašu, jo istorijoje dar tik laukia savo eilės.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
