Jurbarkas gegužės 1-ąją trumpam virto gyva žaidimų aikštele – mieste vykusios orientacinės žaidynės „Grįžk atgal į 90-uosius“, kurios dalyvius ne tik įtraukė į azartišką varžymąsi, bet ir privertė pažvelgti į miestą kitaip – kaip į erdvę, kuri gali tapti užduotimi.
Pakartota idėja
Viena šio renginio organizatorių Adrija Ancevičiūtė pasakoja, kad sumanymas gimė gana paprastai. Šiuo metu ji baigia studijas Kauno kolegijoje ir atlieka praktiką Jurbarko rajono savivaldybėje. Būtent čia sužinojo apie Jaunimo politikos ambasadorių – Dominyko, Nojaus ir Astijaus Budelskų, Kotrynos Locaitytės bei Martynos Kazlauskaitės jau išbandytą orientacinių varžybų formatą.
„Viskas prasidėjo nuo praktikos savivaldybėje. Išgirdau apie ten vykusias orientacines varžybas, ir tada taip natūraliai susidėliojo mintis, kad galima padaryti kažką didesnio“, – prisimena Adrija. Vėliau prie idėjos prisijungusi jos praktikos vadovė, Jaunimo reikalų koordinatorė Sigita Kiudienė pasiūlė temą, kuri šiandien ypač populiari tarp jaunimo – 90-uosius. Taip pamažu dėliojosi mintys sujungti judėjimą, miestą ir nostalgiją į vieną žaidybinę patirtį.
Į organizatorių kvietimą ne tik dalyvauti žaidime, bet ir įsijausti į laikmetį per aprangą, atsiliepė išties gausus jurbarkiečių būrys. Prie iniciatyvos prisijungė ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, kurie patys gyveno tuo laikotarpiu – jiems tai tapo proga sugrįžti į savo jaunystę. Apie pusšimtis dalyvių, pasipuošusių ryškiais, tą laikmetį atspindinčiais rūbais ir aksesuarais, leidosi organizatorių paruoštu nuotykių maršrutu.
Užduotys – ir sunkios, ir linksmos
Renginio formatas buvo sąmoningai pasirinktas judrus – komandos turėjo keliauti per miestą ir aplankyti devynis skirtingus punktus. Kad nesusidarytų spūsčių prie kiekvieno jų, visos komandos gavo skirtingas starto pradžias. „Davėm ištraukti, nuo kurio punkto pradėti, kad nebūtų chaoso. Kiekvienas ėjo savo ritmu“, – sako Adrija. Tokia sistema žaidimą pavertė ne lenktynėmis, o smagiu potyriu.
Užduotys, kurias kūrė visa komanda, buvo įvairios ir apgalvotos taip, kad apimtų tiek fizinį aktyvumą, tiek žinias ar improvizaciją. Viename taške – riedlenčių parke – reikėjo įveikti judėjimo užduotį su riedlente ar paspirtuku. Kitame, jaunimo erdvėje, viskas virto šokiais pagal „Just Dance“ – čia svarbiausia buvo energija, o ne tikslumas. „Žmonės atsipalaidavo, juokėsi, net tie, kurie pradžioje nedrįso, galiausiai įsitraukė“, – pasakoja organizatorė.
Dar viena stotelė grąžino dalyvius į laikus, kai technologijos atrodė visai kitaip – reikėjo naudotis senu, ratuku sukamu telefonu, ir surinkti numerius. Kitur laukė emocijų ir simbolių užduotys – reikėjo atspėti dainą ir ją atlikti. Organizatoriai pripažįsta, kad 90-ųjų tematika ne visiems būtų buvusi lengvai atpažįstama, todėl dalis užduočių buvo pritaikytos plačiau. „Bandėm orientuotis į 90-uosius, bet supratom, kad reikia ir šiuolaikiškesnių dainų, kad visi galėtų įsitraukti“, – sako Adrija.
Didelį įspūdį paliko ir nostalgiškos užduotys – senų filmų atpažinimas, audio kasečių sukimas ar „darželio laikų“ estafetės su maišais. „Norėjosi, kad žmonės prisimintų, kaip viskas buvo paprasta, bet kartu ir labai smagu“, – priduria ji. Tokios užduotys sukūrė ne tik varžymosi, bet ir juoko atmosferą – daugelis dalyvių grįžo kupini emocijų, kurių nesitikėjo.
Stipri komanda
Visa renginio diena buvo intensyvi – komandos nuolat judėjo, sprendė užduotis, rinko taškus, o organizatoriai tuo pat metu koordinavo srautus ir sprendė nenumatytas situacijas. „Iš šalies gal atrodė chaosas, bet viduje viskas laikėsi ant labai aiškaus pasiskirstymo – kiekvienas žinojo, ką daro“, – pasakoja Adrija. Nors pasiruošimas truko vos kelis mėnesius, tikroji renginio vertė atsiskleidė tik jam įvykus.
„Mes labai pergyvenom, bet žmonės buvo labai patenkinti. Sakė, kad norėtų dar kartą. Tai buvo tas momentas, kai supranti, kad viskas turėjo prasmę“, – atvirai sako ji.
Pokalbio metu Adrija ne kartą minėjo visą komandą, su kuria jai buvo ypač įdomu ir lengva dirbti. „Jie tokie kūrybingi ir atsakingi, kad abejonių, jog kažkas nepavyks, tikrai nebuvo. Iš jų pasisėmiau ne tik idėjų, bet ir labai daug pasitikėjimo tuo, ką darome kartu“, – sako ji.
Adrija Kauno kolegijoje studijuoja skaitmeninę ir kūrybinę komunikaciją, o jos kelias į šią sritį nebuvo tiesus. „Iš pradžių norėjau į Karo akademiją, bet gyvenimas pasisuko kitaip. Buvo policija, teatras, savanorystė – visko po truputį“, – pasakoja ji.
Šiandien Jurbarkas jai atrodo gyvas ir aktyvus miestas. „Tiek daug renginių, tiek daug jaunimo veiklų. Smagu matyti, kaip žmonės įsitraukia“, – sako ji. Nors ateities planai dar nėra galutinai aiškūs, viena kryptis jau matyti – jaunimo iniciatyvos ir renginiai. „Dar nežinau, kur būsiu po studijų. Gal Jurbarke, gal Kaune. Bet ši veikla tikrai lieka šalia.“
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
