Jurbarkietis gimnazistas Mantas Višinskas daugeliui pažįstamas kaip scenos žmogus. Jis Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ aktorius. Tačiau vis dažniau jo rankose atsiduria ne scenarijus, o teptukas. Kitą penktadienį, gegužės 22 d., septyniolikmetis pakvies į savo pirmąją personalinę parodą.
Drąsa, gimusi teatre
Manto vaikystė prabėgo piešiant visur, kur tik buvo vietos – sąsiuviniuose, ant popieriaus lapų, net ant mokyklos sienų, kur iki šiol likęs jo vadinamasis „išėjimo ženklas“. Nors mama skatino piešti, kai tik atsirasdavo laisva minutė, ilgą laiką tai buvo tiesiog kasdienis užsiėmimas. „Mama vis sakydavo – jei neturi ką veikti, eik piešti. Taip kažkaip ir išsivystė“, – prisimena Mantas.
Vienas ryškiausių jo ankstyvų darbų iki šiol matomas buvusioje mokykloje. „Baigdamas aštuntą klasę ir atsisveikindamas su Jurbarko Naujamiesčio progimnazija, ant dailės mokytojos kabineto sienos nutapiau paveikslą prisiminimui“, – pasakoja jis.
Tęsiant mokslus miesto gimnazijoje, Mantas įsitraukė į teatrą. Būtent scena, kaip pats sako, jam suteikė daugiau drąsos ir leido kitaip pažvelgti į kūrybą. „Teatre kažkaip labiau atradau save. Atsirado daugiau pasitikėjimo. Tada pagalvojau – kodėl nepabandžius tapyti rimčiau?“
Prieš pusantrų metų įsigyta pirmoji drobė tapo naujo etapo pradžia. Nuo tada paveikslų daugėjo, o kartu brendo ir mintis apie parodą.
Laisvė kurti be taisyklių
Mantas sąmoningai pasirinko nelankyti meno mokyklos – jam svarbiausia likti laisvam. „Nenorėjau, kad man aiškintų, ką turiu daryti, ką piešti ir kaip tai daryti teisingai. Norėjau pats atrasti savo braižą“, – sako jis.
Nors buvo užsukęs į dailės būrelį, labiausiai jį traukė improvizacija. Jo kūryboje retai atsiranda išankstinis planas – paveikslas dažniausiai dėliojasi proceso metu.„Galiu tiesiog kampe nupiešti žuvį ir tada visas kitas vaizdas pradeda vystytis savaime“, – aiškina Mantas.
Idėjų jis sąmoningai neieško kitų menininkų darbuose. „Nelabai semiuosi idėjų iš kažkur. Nemėgstu kopijuoti. Labiau pasitikiu tuo, kas gimsta galvoje“, – neslepia vaikinas.
Įdomi pokalbio detalė – didelė dalis įkvėpimo Mantui ateina iš sapnų „Būna, kad prisimenu kažkokį vaizdą iš sapno – viesulą ar daug veidų vienoje vietoje. Tada iš to gimsta paveikslas“, – tikina jis.
Manto darbuose dažnai dominuoja pastelinės spalvos ir raudoni atspalviai, kurie jau tapo savotišku jo kūrybos parašu. Menas jam kaip darbas, o ne emocijų išliejimas. Nors dažnai manoma, kad mene perteikiama emocija, Mantas į tapybą žiūri kaip į procesą, reikalaujantį susikaupimo. „Kai tapau, aš tiesiog dirbu. Emocijos ateina paskui, kai jau baigiu darbą ir į jį pažiūriu“, – sako jis.
Vaikinas pripažįsta esantis nekantrus, todėl paveikslus dažniausiai baigia tą pačią dieną. „Negaliu palikti kitai dienai. Tada vis vaikštau aplink, galvoju apie jį. Todėl stengiuosi prisėsti tada, kai žinau, kad turėsiu laiko užbaigti.“
Prie tų pačių darbų jis grįžta retai – tik dėl smulkių pataisymų. Net ir matydamas netobulumus, kūrinių neperdaro. „Jeigu man atrodo, kad kažkas ne iki galo pavyko, vis tiek palieku. Nes gal kitam žmogui tas darbas patiks būtent toks.“
Pirmieji vertintojai – šeima
Vos užbaigęs naują darbą Mantas jį kabina savo kambaryje. Pirmieji vertintojai – mama ir brolis. „Jie pirmi pamato mano kūrinius. Jie jau pripratę prie visokių mano darbų“, – juokiasi jis.
Draugų reakcijas jis sužino iš socialinių tinklų, kuriuose dalinasi savo kūryba. Jų nuomonė jam svarbi, nes sulaukęs gerų žodžių, įgauna ir daugiau pasitikėjimo.
Manto kūryba seniai peržengė drobių ribas – draugai prašo piešinių ant drabužių, o ir jis pats dažnai dovanoja personalizuotus darbus. „Jeigu draugas turi mylimą gyvūną ar kažką jam svarbaus, dažnai nupiešiu tai kaip dovaną“, – pasakoja vaikinas.
Kaip ir daugeliui menininkų, taip ir Mantui, išsiskyrimas su darbais sukelia įvairių minčių. „Pradžioje buvo sunkiau. Dabar jau vis dažniau smagu žinoti, kad kažkieno namuose mano darbas suteiks džiaugsmo“, – tikina jis.
Žingsnis į naują erdvę
Pirmoji paroda Mantui – ne tik darbų pristatymas, bet ir bandymas atverti naują, dar nepažintą erdvę žmonėms. Jo kūryba bus eksponuojama Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro palėpėje.
Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – tai erdvė, kuri daugeliui jurbarkiečių iki šiol nežinoma. „Kai nusprendžiau rengti parodą, žinojau, kad noriu jai kažkokios ypatingos erdvės. Vaikščiojau po miestą, ieškojau gal kokio apleisto namo ar panašios vietos. Galvojau ir apie senąją vaistinę, bet tos idėjos atsisakiau dėl ten esančios sendaikčių parduotuvės“, – pasakoja jis.
Galutinį sprendimą padėjo rasti Jurbarko kultūros centro renginių režisierius Gintaras Zareckas – būtent jis pasiūlė palėpę, kurioje iki šiol dar nebuvo rengta jokia paroda. „Ten dar niekada nebuvo parodų, ir daugelis žmonių ten nėra buvę. Tai bus visiškai nauja erdvė“, – sako Mantas.
Paroda duris atvers gegužės 22 d. 18 val. Joje bus pristatomos ir spalvingos drobės, ir juodu rašalu sukurti piešiniai. Abu formatai susijungs į vieną vizualinį pasakojimą apie veidus, improvizaciją ir susapnuotus objektus.
Turizmo ir verslo informacijos centre ekspozicija veiks vos kelias dienas. Vėliau, birželio 9-ąją, darbai bus perkelti į viešąją biblioteką, kur vyks jaunimo savanorių pagerbimo renginys.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
