Birželio 22–28 d. Lietuvoje vyksta Vaikų globos savaitė. Šiemet jos pagrindinė žinutė – „Tobulų vaikų nebūna“ – kviečia atsisakyti visuomenėje vis dar gajų stereotipų apie globojamus vaikus. Organizatoriai primena, kad kiekvienam vaikui labiausiai reikia ne tobulų namų ar idealių įtėvių, o nuoširdaus supratimo, dėmesio, saugumo ir artimo ryšio.
Skaičiai, liudijantys gerumą
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje šeimos aplinkoje auga 4 633 tėvų globos netekę vaikai, o dar 938 gyvena globos institucijose. Šiais vaikais šalyje rūpinasi 255 budintys ir 57 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos bei daugiau kaip 3 tūkstančiai globėjų šeimų.
Jurbarko rajone šeimą ir namus yra radę 64 tėvų globos netekę vaikai, o 7 vis dar gyvena globos institucijoje. Jų gerove rajone rūpinasi 28 globėjų šeimos, viena šeimyna, penki budintys ir vienas nuolatinis globotojas. Šie skaičiai patvirtina, kad kiekvienam vaikui reikalingas ne išgalvotas tobulumas, o saugi ir palaikanti aplinka.
Tobulų vaikų nebūna
Septintą kartą rengiama Vaikų globos savaitė – tai metas, kai ne tik padėkojama globėjams, budintiems bei nuolatiniams globotojams ir visiems, atvėrusiems savo namų duris vaikams. Tai kartu ir proga vaikų globos temą iš globos centrų bei specialistų kabinetų perkelti į viešąją erdvę – bendruomenes ir kasdienius žmonių pokalbius.
Šių metų renginius lydi šūkis: „Tobulų vaikų nebūna, bet yra tokių, kuriems reikia jūsų“. Pasak VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ Globėjų ir įtėvių rengimo specialistės Julijos Birgiolaitės, kasmet ši savaitė turi vis kitą idėją, padedančią griauti visuomenėje vis dar gyvus mitus.
„Ši savaitė visada vyksta prieš pat Globėjų dieną, kuri minima pirmąjį liepos sekmadienį. Jos kasmet skiriasi, nes kaskart ieškoma naujos koncepcijos. Esame turėję sparnus, akis, veidrodžius, o šiemet atsigręžėme į „tobulus vaikus“, – pasakojo J. Birgiolaitė.
Anot specialistės, šių metų tema pasirinkta neatsitiktinai. Ja norima priminti, kad nereikėtų kurti nerealių lūkesčių tėvų globos netekusiems vaikams ir iš anksto jų vertinti pagal išankstines nuostatas.
„Tobulų vaikų nebūna. Norime parodyti, kad nereikėtų tikėtis iš globojamų vaikų kažkokio idealumo. Jie niekuo nesiskiria nuo biologinėse šeimose augančių vaikų. Visi vaikai yra įvairūs, visi daro klaidų ir visi tiesiog mokosi gyventi“, – pabrėžė specialistė.
Simbolinė skulptūra
Vienu ryškiausių šios savaitės akcentų tapo simbolinės „Tobulo vaiko“ skulptūros atidengimas visoje Lietuvoje. Jurbarke ji pristatyta birželio 19 d. Dvaro parke, specialaus renginio Jurbarko krašto muziejuje metu.
UAB „Vers Deko“ sukurtas meninis sprendimas stebina savo paprastumu ir kartu verčia susimąstyti. Lankytojai čia neišvys įprastos skulptūros – tik tuščią postamentą su lentele, ant kurios užrašyta ir pagrindinė šios idėjos mintis – tobulų vaikų nebūna.
„Ši skulptūra primena, kad tobulų vaikų nėra. Tai tik postamentas, simboliškai rodantis, kad neturime ieškoti iš anksto nupiešto tobulo vaiko paveikslo“, – aiškino pašnekovė.
Kalbėdama apie šį simbolį, specialistė atskleidė, kad nors visiems šalies globos centrams buvo pasiūlyta bendra idėja, Jurbarkas sąmoningai pasirinko minimalistinį sprendimą be papildomų interpretacijų.
„Mes nenutolome nuo pirminio sumanymo ir nedėjome daug papildomų detalių. Pagalvojome, kad kartais paprastume ar kuklume galime įžvelgti daug daugiau, negu ieškodami kažko įspūdingo ar dirbtinai tobulo“, – teigė J. Birgiolaitė.
Organizatorių teigimu, būtent ši mintis geriausiai atspindi visos šių metų akcijos žinią – priimti vaikus tokius, kokie jie yra, nes tobulybės ieškoti nereikia nei vaikuose, nei suaugusiuose.
Bendruomenės susitikimas
Jurbarko krašto muziejuje vykusiame renginyje netrūko nei muzikos, nei nuoširdžių pokalbių. Susirinkusiems koncertavo Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos auklėtinės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Ignas Icikevičius.
Savo asmeninėmis patirtimis atvirai dalijosi globėjai Vilija Burnelaitienė ir Artūras Kripaitis, o apie savanorystę bei pagalbos vaikams svarbą kalbėjo Raigardas Meškauskas. Prie šios iniciatyvos prisijungė ir kiti Jurbarko krašte žinomi žmonės, savo pavyzdžiu kviesdami bendruomenę drąsiau kalbėti apie globą ir ieškoti būdų, kaip padėti tėvų globos netekusiems vaikams. Rajono meras Skirmantas Mockevičius savivaldybės padėkomis ir gėlėmis pagerbė visus, dirbančius šį sunkų bei atsakingą darbą.
Įkvėpė netikėtas susitikimas
Globėjas Artūras Kripaitis kartu su žmona jau dvylika metų augina dvi globojamas seseris bei savo biologinę dukrą. Sprendimas tapti globėjais, pasak Artūro, jų šeimoje gimė visiškai netikėtai.
„Kai mūsų biologinė dukra dar buvo maža, žaidimų aikštelėje susipažinau su moterimi, kuri augino globojamą vaiką. Stebėjau jas ir tiesiog negalėjau patikėti, kad tarp kraujo ryšiais nesusietų žmonių gali gyvuoti tokia artima ir nuoširdi draugystė. Pakalbinau ją, išgirdau jų istoriją ir pats pradėjau domėtis globa. Vėliau pasitarėme su žmona ir nusprendėme, kad ir mes norime padėti vaikams“, – prisiminė vyras.
Artūras pasakoja, kad pats pasirengimo procesas nebuvo sudėtingas. „Yra aiškiai nustatyta tvarka – reikia pateikti medicinines bei psichologines pažymas, įvertinamas šeimos finansinis stabilumas. Mums jokių sunkumų nekilo. O globėjų kursai buvo labai naudingi – ten išgirdome kitų šeimų istorijų, žmonės atvirai dalijosi realia patirtimi.“
Žinoma, į šeimą atėjus dviem mergaitėms, prireikė laiko, kol visi priprato prie naujos kasdienybės. „Su dukra apie būsimus pokyčius kalbėjomės iš anksto. Ji neprieštaravo, sakė, kad viskas bus gerai. Aišku, pradžioje reikėjo laiko susigyventi, apsiprasti, bet tai yra visiškai natūralus procesas“, – pasakoja globėjas.
Šiandien viena iš globotinių jau yra sulaukusi 19 metų ir dirba, o kita netrukus taps pilnamete. Tačiau, anot A. Kripaičio, pilnametystė šeimos ryšių niekaip nenutraukia: „Jos vis tiek visada grįžta į namus. Lygiai taip pat, kaip ir mūsų biologinė dukra. Tai yra jų namai.“
Mergaitės iki šiol palaiko ryšius ir su savo biologine šeima. „Jos bendrauja su broliais bei sesėmis, palaiko ryšį. Tačiau pagrindinis jų gyvenimas ir namai yra pas mus“, – pridūrė vyras.
Paklaustas, ar ateityje, užaugus merginoms, šeima vėl ryžtųsi globoti vaikus, A. Kripaitis kol kas konkretaus atsakymo neturi. „To dar rimtai nesvarstėme. Dabar tiesiog gyvename savo šeimos gyvenimą ir nuoširdžiai džiaugiamės tuo, ką turime.“
Po vienu stogu
Žvyrių kaime gyvenančių Vilijos ir Lino Burnelaičių istorija verta ne tik rašinio, bet ir knygos. Ji galėtų tapti tikru vadovėliu, kuriame sudėtos visos gyvenimiškos situacijos, su kuriomis susiduriama einant globėjų keliu.
Šeima globos keliu pasuko prieš ketverius metus. Tuomet sutuoktiniai dirbo kaip budintys globėjai, todėl vaikai pas juos apsistodavo tik laikinai. Po kurio laiko jie išvykdavo. Ši patirtis buvo emociškai itin sunki abiem pusėms, o nuolatiniai atsisveikinimai kėlė abipusę kančią.
„Atveždavo vaikus, čia pusę metų ar metus išbūna. Išveža juos, atima, ir vėl kažką atveža… Tai va toks žaidimas, ir tau vaikų kančia būna“, – prisimena Vilija.
Tvirtą sprendimą keisti statusą ir rinktis nuolatinę globą šeima priėmė tuomet, kai nebegalėjo atsisveikinti su dviem mergaitėmis, į jų namus patekusiomis prieš ketverius metus. „Velykų naktį atvyko šešiametė mergaitė, o po kelių dienų ir jos sesuo. Priglaudėm tik laikinai, bet kuomet artėjo išsiskyrimo laikas, nusprendėme joms tapti nuolatiniais globėjais“, – pasakoja Linas.
Šiandien Burnelaičių namuose jau gyvena ne tik šios dvi mergaitės, bet ir dar du jų broliai bei trys šeimos biologiniai vaikai.
Pilną straipsnį skaitykite „Šviesa” Nr. 45 arba prenumeruokite el. versiją https://leidinys.lt/jurbarkosviesa#prenumeruoti
