Penkiolika metų prabėgo nuo to šalto gruodžio, kada visas pasaulis laukė naujojo tūkstantmečio pradžios. Adventinis laikotarpis ir artėjanti data muzikę Liną Lukošienę įkvėpė suburti dainuojančius vadžgiriečius į kaime neįprastą kolektyvą – sakralinės muzikos ansamblį.
Lina ir muzikai neabejingas jos vyras Henrikas jau buvo nuklausę, kas miestelio renginiuose dainuoja gražiausiais balsais. Tad ilgai netruko suburti dainuojančius kaimynus, draugus bei pažįstamus ir šventinį laikotarpį pasitiko net su keturiomis giesmėmis.
Paminėti kolektyvo gimtadienį nuspręsta šiek tiek vėliau, nurimus kalėdiniam šurmuliui, kovo 20-ąją. Į šventę gražiai įsiliejo ir Juozapinės – juk Vadžgirio bažnyčia, kurioje dažnai gieda ansambliečiai, turi šv. Juozapo vardą, tai – ir lygiadienis, budinantis gamtą, kviečiantis saulę. Šventė, prasidėjusi mišiomis, vakarop persikėlė į naują Vadžgirio kultūros namų salę, kuria muzikantai labai džiaugiasi – jauki ir skambi naujoji koncertų erdvė.
Ansambliečiai dainavo nedaug – nusprendė savo jubiliejų švęsti ir pasidžiaugti draugais, kurie atvežė ypatingas muzikines dovanas. Koncertavo bardas Romualdas Miškinis, kurio seneliai kilę iš Vadžgirio, nuo kėdžių visus žiūrovus kėlė dvynės iš Vilniaus – „Baltos varnos“, romansus atliko „Muzikinis vizitas“ iš Jurbarko – Aušra Mičulė, Aida Drejerienė ir Valdas Žemaitis. Nepamiršti ir savi muzikantai – scenoje dainas liejo jaunimo grupė „Sauja“ ir Almantas Tamošaitis.
Per penkiolika gyvavimo metų sakralinės muzikos ansamblis sukaupė didžiulį giesmių repertuarą. Ansamblio vadovė Lina sako, kad dabar jau žmonės žino, ko tikėtis koncerte, todėl susirenka tie, kuriems giesmės mielos širdžiai ir reikalingos. „Visko būdavo – ir bažnyčios atstovai nelabai suprasdavo, kas mes esame, nedrįsdavo įsileisti, ir klausytojai po keleto giesmių palikdavo salę. Dabar jau turime savo publiką, idėjos palaikytojus, išvykusius į didmiesčius, bet grįžtančius ir klausančius mūsų. Jau esame subrendę ir turime daug idėjų, planų“, – pasakoja Lina.
Daug koncertų ir kelionių buvo per tuos metus, daug draugų surasta. Vadžgiryje ansamblis dažniausiai koncertuoja kalėdiniu laikotarpiu, kasmet Motinos dienos proga miestelio bažnyčioje pasirodo visi Vadžgirio kolektyvai. Tampa tradicija adventiniai vakarai Kaulakiuose, Raseinių rajone, rengiami su anksčiau Vadžgiryje tarnavusiu klebonu Erastu Murausku. Ansamblis bičiuliaujasi su Marijampolės choru „Suvalkija“, kurio vadovė Virginija Junevičienė kasmet po Velykų rengia bažnytinės muzikos festivalį.
Panašų festivalį kurį laiką rengė ir L. Lukošienė. „Te Deum laudamus“ skambėdavo įvairių parapijų bažnyčiose, tačiau negaunant jokio finansavimo rengti aukšto lygio renginį neįmanoma, tad šiuo metu festivalis nutilo, bet Lina neatmeta galimybės kada nors vėl jį atgaivinti.
Sena draugystė ansamblį sieja su vokiečiu choro vadovu, kompozitoriumi Stefan Jaenke, kuris dar 2006 m. ieškojo draugų Lietuvoje ir sulaukė vienintelio laiško iš Linos. Sakralinės muzikos ansamblis viešėjo Vokietijoje, o vokiečiai – Vadžgiryje, drauge rengė koncertinį turą Baltijos šalyse, o ateinančią vasarą visi susitiks Lenkijoje, Ryne, kur evangelikų bažnytėlėje kartu koncertuos.
„Kūrinių ieškau visur – per pažįstamus, draugus, visas internetas išnaršytas, gauname dovanų iš Stefano – nors jo kūriniai labiau tinkami dideliam chorui, bet prisitaikome sau. Mūsų draugas kompozitorius iš Latvijos padovanojo savo kūrinį. Sudėtinga mūsų žmonėms, nes tenka dainuoti visokiomis kalbomis – anglų, lotynų, vokiečių, prancūzų. Žinoma, jaučiasi akcentas, bet labai stengiamės ir tobulėjame. Verčiame kūrinius į savo kalbą, netgi sueiliuojame – ir visai puikiai pavyksta. O koks įdomus skambėjimas, kai tą pačią giesmę skirtingomis kalbomis atliekame mes ir vokiečiai! Dainininkai daug dirba – juk muzikinį išsilavinimą turi ir natas skaityti gali tik keletas, o kiti visko išmoko po truputėlį“, – savo kolektyvu džiaugiasi Lina.
Sakralinės muzikos ansamblio planuose – nauji kūriniai, koncertai, kelionės. Visa tai labai svarbu, bet svarbiausi – žmonės, kuriantys muzikinį stebuklą provincijoje. Lina beria: „Mūsų branduoliukas – tai Henrikas, Gintaras, Virginija, Angelė, Staselė, Živilė, Monika… Dauguma tų, kurie ir pradėjome. Buvusiųjų taip pat nemažai: Loreta su Raimondu Amerikoje, Jolanta – Airijoje, Ieva dirba Eržvilke, mano sesuo Jovita – Kaune. Dar – Gytis, Aurimas… Jei visi sueitų, būtume visas choras.“
Nesvarbu, kad ligos ar darbai trukdo susirinkti į repeticijas, kad vėjui nupusčius natas per koncertą nusidainuota – dabar tai tik vienas iš linksmų prisiminimų. Kiekvienas turi savo rūpesčių ir bėdų, bet kūrybinis darbas vyksta, siela dainuoja, o Vadžgiryje auga gabus atžalynas, kada nors ateisiantis giesmių giedoti. Ir tokiais balsais, kad pakylėtų, suvirpintų ir abejingų nepaliktų.
Jūratė Stanaitienė
