Nuo liepos 1 d. keturi rajono kaimo kultūros centrai vėl taps savarankiški, o jų darbuotojai privalės užtikrinti, kad būtų patenkinti ir aplinkiniuose kaimeliuose gyvenančių žmonių kultūriniai poreikiai. Nors reforma įsibėgėja, kol kas niekas tiksliai negali pasakyti, kaip tą reikės padaryti. Blogiausia, kad kaimuose dirbantys žmonės, kuriems jau seniai įteikti atleidimo lapeliai, apimti nevilties ir nemato galimybių dirbti pertvarkytose įstaigose.
Klausučių kultūros centras – vienas iš keturių būsimų kaimo kultūros įstaigų. Kam bent šiek tiek teko pasidomėti reformos sumanytojų užmojais, žino, kad kultūros centrus buvo sumanyta steigti tik Viešvilėje, Eržvilke ir Veliuonoje, tačiau stipri ir reikli Klausučių kaimo bendruomenės, seniūnaitės Daivutės Gvildinės bei Seredžiaus seniūno Jono Pikoraičio pozicija įtikino rajono politikus, kad bemaž tūkstantį gyventojų turintis miestelis negali likti be kultūros centro ir būti priklausomas nuo Veliuonoje dirbančių žmonių sumanymų. Juo labiau kad ir meno mėgėjų kolektyvų, ir saviveiklininkų Klausučiuose yra kur kas daugiau nei Veliuonoje.
Paskutinis lašas, perpildęs klausutiškių kultūros darbuotojų kantrybės taurę, buvo Jurbarko kultūros centro direktorės Danutės Samienės viešai pareikšta nuomonė, kad Klausučių kultūra – beveidė, kad darbuotojai nesaugo ir nepuoselėja šio krašto tradicijų, užmiršo nuo Rūstekonių kilusį poetą Stasį Santvarą, o kompozitoriaus ir chorvedžio atminimui skirtą chorų festivalį Motiškiuose paliko rengti Seredžiaus bendruomenės namų kultūros darbuotojams.
Didžiuliame buvusio turtingo Klausučių sodininkystės tarybinio ūkio pastatytame kultūros centre dabar tedirba vos keli žmonės. Nuo 2001-ųjų Jurbarko kultūros centro sudėtyje veikiančiam Klausučių kultūros centrui vadovauja Aldona Mačėnienė, šiame centre meno vadovais dirba Algimantas Mačėnas ir Regina Bakutienė. Archyvui laiko niekada negailėję Aldona ir Algimantas Mačėnai turi sukaupę ne tik didžiules krūvas nuotraukų ir renginių vaizdo įrašų, bet ir daugybę apdovanojimų – padėkų, garbės raštų, įvairiausio laipsnio diplomų, patvirtinančių, kad Klausučiuose veikiančių meno saviveiklos kolektyvų lygis ne toks jau ir beviltiškas.
Klausučius visoje Lietuvoje garsina kaimo kapela ir vokalinis ansamblis „Ulytėlė”, smagiai laisvalaikį leidžia vaikų estradinis ansamblis „Melodija”, Tauragės apskrities dainų šventei pernai puikiai pasiruošė ir gražiai Klausučiams atstovavo merginų šokių kolektyvas, labai nori dainuoti solistai ir neseniai susibūręs seniūnijos moterų choras.
„Žmonių entuziazmas liejasi per kraštus, tik ne visada mes galime atsiliepti į jų norą dalyvauti Jurbarke ir Lietuvoje rengiamuose renginiuose, vykti koncertuoti ten, kur mus kviečia. Pinigų tokioms išvykoms negauname, o kaskart važiuoti už savus irgi negalime”, – sakė A. Mačėnas.
A. Mačėnienė pripažino, kad seniai susibūrę, savas tradicijas turintys Klausučių meno saviveiklos kolektyvai geriau žinomi Lietuvoje nei Jurbarke, mat į renginius rajono centre klausutiškiai kviečiami retai. Direktorė tvirtino, kad apie daugelį rajono centre vykstančių renginių jie sužino per vėlai, kai jau nelieka laiko pasiruošti, arba išgirsta tik tuomet, kai jie jau būna praėję. Klausutiškiai dėl to nepyksta – jie sako suprantantys, kad jei Jurbarko kultūros centras ragins kolektyvus dažniau rodytis, jam teks skirti ir daugiau lėšų kelionėms bei saviveiklininkų rūbams.
„Dabar ant pirštų galime suskaičiuoti, kiek ir ko kuriais metais esame gavę. Kiek berašytume projektų, tiek jų atmetama. Pernai vienintelis finansavimas buvo 340 Lt etninės kultūros renginiui”, – pasakojo centro darbuotojai.
Apmaudu jiems ne dėl to, kad Klausučiuose veikiantys kolektyvai vadinami beveidžiais – tuščioje vietoje sovietmečiu pastatyta miesto tipo gyvenvietė ir joje įsikūrę žmonės dar neturi gilių šaknų, todėl orientuojasi ne į šimtametę autentiką, o į tai, ko nori bendruomenė. Skaudžiausia dėl to, kad kaltinimai iš esmės neteisingi. Taip, klausutiškiai nerengia didelių, visame rajone miestelį garsinančių švenčių, bet ir tradicinį S. Šimkaus chorų festivalį organizuoja ne menkos Seredžiaus bendruomenės namų pajėgos, o patyrusi chorvedė Marija Elena Tautkuvienė, kuriai padeda visi Jurbarko kultūros centro darbuotojai.
Puse etato dirbanti choreografė R. Bakutienė pernai ne tik mokė šokti miestelio merginas, bet ir rengė klausutiškiams linijinių šokių pamokas, kvietė žmones į vėlimo užsiėmimus. Dabar ji mano, kad reikia įprasti dirbti tiek, už kiek moka.
„Jei galėčiau naudotis bent perpus mažesne baze nei mieste dirbantys choreografai, jei galėčiau pasirinkti, su kokiais vaikais dirbti, užsispyrimo sukurti patį geriausią kolektyvą man tikrai nepritrūktų. Bet esame priversti repetuoti šaltoje salėje, vaikai neturi pinigų net bateliams, niekada negauname autobuso, kad galėtume išvykti kur nors pasirodyti, todėl ne tik reikalauti iš mūsų, bet ir lyginti su miesto šokių ansambliais – paprasčiausiai nesąžininga”, – įsitikinusi R. Bakutienė.
„Pasakysime tiesiai – čia visi esame netekę vilties, nes nežinome, kas mūsų laukia. Atleidimo lapeliai išdalyti, valdžios požiūris – nepalankus, Klausučių žmonės – reiklūs ir negailestingi. Kas tokiomis aplinkybėmis ryžtųsi vadovauti įstaigai? Pradedame įtarti, kad specialiai norima mus išblaškyti, o kai savarankiškai paliktas dirbti centras sužlugs, tikrai bus kam pasidžiaugti, kad taip ir turėjo įvykti”, – mano Klausučių kultūros centro darbuotojai.
Gali būti, kad reformos sumanytojai teisūs – savarankiškumas padės kultūros įstaigoms atsigauti, o daugiau laisvės įgavę kultūros darbuotojai pažers tiek daug naujų idėjų, kad kaimo kultūra klestėte klestės. Tačiau net į žemę įsmeigta lazda ne visada ir neiškart sužaliuoja – stebuklas įvyksta tik tuomet, kai žmogus ja rūpinasi, prižiūri ir tręšia. Todėl darant bet kokią reformą, pirmiausia reikėtų saugoti žmones, kurie kūrė, augino ir puoselėjo mūsų kultūros pagrindą – kaimo meno saviveiklos kolektyvus. Prarasti juos galime greitai, o sukurti naujų gali ir nepavykti.
Daiva BARTKIENĖ
