Ar dažnai rašote laiškus? Toks klausimas, įtariu, atrodo keistas – kam rašyti, jei visi, su kuriais norisi pasišnekėti, yra šalia. Tiesa, net ir tiems, kurie netoli, kartais rašome, bet ne laiškus, o tik žinutes. Taigi rašyti laišką yra labai ypatingas dalykas. Tokio nekasdienio, labai įdomaus darbo ėmėsi Raudonės pagrindinės mokyklos antrokai – jie parašė laišką Lietuvai.
Raudonės pagrindinės mokyklos mokytoja Stanislava Reilienė sužinojusi apie akciją „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai” pasiūlė savo antrokams joje dalyvauti – parašyti laišką Lietuvai. Akciją organizavo viešoji įstaiga „Amžinoji Sandora” ir Maironio lietuvių literatūros muziejus. Organizatoriai kvietė Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius rašyti laiškus, sveikinimus, eilėraščius, piešti piešinius, kurie tikėjimu, viltimi ir meile uždegtų ir padrąsintų šalia esantįjį, primintų dvasines vertybes ir idealus, parodytų mums, lietuviams, ir visam pasauliui, kad ne tik Žalgirio mūšyje, Baltijos kelyje ar Sausio 13-osios įvykiuose, bet ir kasdien esame vieningi ir stiprūs.
Akciją „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai” globojantis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius atlaiduose Šiluvoje prėjusių metų rugsėjį palaimino laiškus Lietuvai ir jų autorius. Arkivyskupo palaiminimas buvo skirtas ir Raudonės antrokams bei jų mokytojai.
Laiške Lietuvai antrokėliai papasakojo apie savo gimtinę Raudonę ir apie mokyklą, įsikūrusią pilyje, ir apie save. Dar nupiešė Raudonės pilį ir pridėjo savo nuotrauką, nes garbingą senovę menančios pilies istoriją dabar kuria ir jie – antrokai.
Akcijos „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai” sumanytojai pažadėjo išleisti didžiulę knygą, kurioje sutilps visi laiškai, rašyti tūkstantmečio Lietuvai. Toje knygoje – ir Raudonės antrokų laiškas, o skaityti jį bus galima ir dabar, ir po šimto, o gal net po tūkstančio metų, nes knygos yra ilgaamžės.
Antrokų laišką Lietuvai skaitys visi – juk mes visi ir esame Lietuva.
