Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo grupė į šventę pasikvietė močiutes. Mažiesiems buvo smalsu dirbti tuos darbelius, kuriuos vaikystėje dirbo močiutės, išgirsti, kaip kepdavo duoną ir jos paragauti.
Surengti šventę „Iš kartos į kartą“ sugalvojo ikimokyklinukų mokytojos Rūta Šniokaitienė ir Milda Gydaitienė. Kai pasiūlė vaikams pasikviesti močiutes, visi nudžiugo. Šventei reikėjo ilgokai ruoštis – ir vaikams, ir močiutėms, nes ir jos gavo užduočių.
„Močiutė užima vaiko gyvenime svarbią vietą: ji padeda mamai ir tėveliui, pasaugoja, paaugina anūkėlį, žino begalę jo paslapčių. Vaikai labai gražiai pasakoja apie savo močiutes, kaip kartu kepa blynus, kokias jos seka pasakas, kokias joms patiki paslaptis… Todėl sugalvojom pakviesti močiutes į grupes, nes močiutės neturi savo šventės, kaip mamos ir tėčiai“, – gražų sumanymą paaiškino mokytoja R. Šniokaitienė.
Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo grupėje mokosi 19 vaikučių – tai tiek susirinko ir viešnių į šventę, kas negalėjo ateiti su močiute, pasikvietė mamytę.
Kalbos šventėje sukosi apie duoną. O be darbo – duonelės neturėsi. Sukalbėję auklėtojų išmokytą maldelę, nes prieš darbą reikia pasimelsti, kartu su močiutėmis mažieji dirbo tokius darbus, kokius jos dirbdavo vaikystėje: plėšė plunksnas, vyniojo siūlus, vėrė molinius karolius, o labiausiai vaikams patiko aižyti pupas. Smagu dirbti su močiutėmis!
Pauliaus močiutė Danutė Mikštienė padeklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį apie duoną ir papasakojo, kad duonelės negalima mėtyti, negalima net trupinėlių nuo stalo nubraukti ant žemės.
Nojaus močiutė Gracija Janikauskienė pasakojo, kaip minkydavo tešlą duonelei – rankomis, didelėje medinėje geldoje. Sunkus tai buvo darbas, bet – šventas. Kai duonelė išrūgdavo, skleisdama malonų kvapą, namuose buvo kuriama duonkepė krosnis. Iš tešlos padarytą kepaliuką šeimininkė nuglostydavo rankomis ir, įspaudusi kryželį, peržegnodavo. Kai duonelė iškepdavo, kepaliukus suguldydavo ant lininio rankšluosčio, o pirmą riekę atriekdavo šeimos tėvas.
Vaikai tų pasakojimų klausėsi išsižioję, ir suprato, kodėl verkia duonelė, tinginio valgoma. Čia labai pritiko vaikų vaidinimas „Buli buli plium…“ – apie tinginį Joną. Ir patarlės, ir žaidimai, ir eilėraščiai, ir dainelės, kurių išmokė muzikos mokytoja Irena Petkevičienė.
Buvo šventėje ir didžiulis kepalas duonos ant lininio rankšluosčio – visi laužė ir ragavo. Buvo naminio sūrio ir medaus, ir giros – vaišių, kokiomis anūkėlius vaišindavo močiutės.
„Nuo rankų močiutės paukščiukas pakilo, nuo rankų močiutės prasideda kelias…“ – deklamavo mažieji smalininkiečiai, dėkodami močiutėms už darbelius, žaidimus ir duonelę.
Danutė KAROPČIKIENĖ
