Tarp kūrybingo jaunimo šiemet Arvydo Būtauto vardą išgirdome ne kartą. Jam vos šešiolika, bet apibūdinant vaikiną reikėtų pridėti – talentingas rašytojas. Tokia pati – smalsi ir darbšti yra penkiolikmetė Medeinė Kemerytė, tapusi rajoninės lietuvių kalbos olimpiados nugalėtoja. Pokalbis su jais – įkvepiantis siekti to, kas įdomu.
Gamta ir kūryba – tai, kas svarbu
Klausučiuose gyvenantis Arvydas mokosi Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje. Be pamokų, jis vaidina Klausučių kultūros centro teatre, dainuoja ir gieda bažnyčios chore. Be to, kartu su močiute ūkininkauja – augina ožkas ir dekoratyvines vištas. Ir ne bet kokias! Šios vištos dalyvauja parodose ir turi atitikti specialius standartus.
Tarsi to būtų maža, Arvydas dar yra ir aktyvus Šaulių sąjungos narys. Paklaustas, kaip viską spėja, vaikinas atsako paprastai – tiesiog drausmingai susidėlioja dienos grafiką. O disciplinos ir meilės veiklai jį išmokė močiutė, kuri nuo pat vaikystės skatino domėtis pasauliu ir atrasti savo kelią.
Nors Arvydas nešvaistė laiko tuščioms svajonėms, jo talentą pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Jovita Mišeikienė. Devintoje klasėje rašydamas pirmąją novelę, jis dar neįtarė, kad tai taps jo stipriąja puse. Bet mokytoja paragino patobulinti kūrinį ir sudalyvauti konkurse. Ir štai – jo novelė buvo puikiai įvertinta! Tai tapo postūmiu kurti.
Arvydas sako, kad rašyti jį pastūmėjo lietuvių kalbos mokytoja J. Mišeikienė. „Devintoje klasėje yra novelės žanras ir numatyta užduotis sukurti novelę. Tada Arvydas parašė pirmąją novelę. Nors novelė buvo tikrai netobula, bet kažkaip mane tarsi „užkabino“. Pasiūliau patobulinti savo kūrinį ir dalyvauti konkurse, skirtame mūsų kraštiečiui Šarūnui Šimulynui atmininti. Ten Arvydo novelė irgi buvo puikiai įvertinta“, – pasakojo jaunąjį kūrėją konkursui parengusi mokytoja.
Neseniai jo kūriniai pelnė pirmą vietą rajoniniame filologų konkurse, o jo darbas išsiųstas į respublikinį etapą. Tai buvo didelis pripažinimas, nors pats Arvydas sako, kad to visai nesitikėjo, tačiau jo mokytoja įsitikinusi – vaikinas turi didelį potencialą.
„Arvydas labai gilinasi į skyrybos, stiliaus dalykus. Konsultuojasi. Stengiuosi nepakeisti jo minčių ir idėjos, nes parinktas skyrybos ženklas gali labai daug. Labai atsakingai Arvydas ruošia tekstus ir viešai erdvei. Jam tikrai pačiam rūpi gerai išmanyti ir gramatiką, ir skyrybą. Matau, kaip jis pats tobulėja dėl stiprios vidinės motyvacijos“, – pastebi mokytoja Jovita.
„Arvydo novelės labai paprastos, bet jose tiek daug gyvenimiškos tiesos. Jis moka stebėti aplinką, jausti emocijas ir jas perteikti. O tai – tikro kūrėjo bruožas“, – sako mokytoja Jovita. Pasak jos, novelės žanras yra sudėtingas: reikia ne tik įtraukti skaitytoją, bet ir sukurti stiprią pabaigą, kuri priverstų susimąstyti. Arvydas šią užduotį įveikia puikiai, todėl jo kūryba išsiskiria iš kitų jaunųjų rašytojų darbų.
Arvydas šiam konkursui pateikė tris noveles. Paklaustas, apie ką jos, vaikinas akimirkai susimąsto. „Sunku pasakyti… Turbūt apie gyvenimą. Apie meilę. Pats gyvenimas tokias temas diktuoja“, – sako jis.
Novelės atskleidžia gilų suvokimą apie pasaulį. Tai ne šiaip sau rašiniai apie kasdienybę – juose jaučiama tikra emocija, stipri istorija ir netikėti posūkiai.
„Kūryba man yra būdas išreikšti tai, ką jaučiu, kas man svarbu. Tiesiog mintys tarsi pačios ateina į galvą, jas belieka užrašyti“, – sako Arvydas.
Jis prisipažįsta esąs tikras gamtos vaikas. Jam patinka stebėti gamtos detales, jas fiksuoti ne tik raštais, bet ir fotografijose. Jis daug skaito, ypač jam patinka istoriniai romanai. „Skaitau viską, kas įdomu. Neturiu vieno mylimiausio autoriaus, nes kiekviena knyga atneša vis kitokias mintis“, – sako Arvydas.
Jis tiki, kad kūrėjui svarbiausia yra jautrumas pasauliui ir nuoširdumas. „Reikia tiesiog rašyti. Jei turi mintį – nesvarbu, ar ji tobula, ar dar ne visai išbaigta, svarbu ją užfiksuoti“, – mano Arvydas. Jo kūrybos esmė – ne dirbtinai sukurti personažai ar įmantrūs siužetai, bet tikros emocijos, išgyvenimai.
Arvydas – dar tik dešimtokas, bet jau dabar jo mokytoja pusiau juokais, pusiau rimtai pranašauja, kad gal kada nors išvysime Arvydo novelių knygą.
Jis pats į šią mintį vertina kukliai, bet negali paneigti, kad rašyti – smagu.
„Man labai patinka kurti. Nebūtinai dėl konkurso ar pripažinimo – tiesiog pats procesas mane džiugina“, – atvirauja vaikinas. Jei kas dvejoja, ar verta imtis naujos veiklos, atsakymas trumpas – verta! Ir Arvydas tą puikiai įrodo.
Tarp knygų ir siekių
Medeinė Kemerytė – Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos Viešvilės skyriaus devintokė. Ir mokosi ji gerai, o šalia to dar gali pasidžiaugti ir įvertinimu. Medeinė tapo rajoninės lietuvių kalbos olimpiados nugalėtoja. Nors konkurencija buvo stipri, 9-10 klasių grupėje ji pelnė pirmą vietą.
„Buvau labai nustebinta“, – prisipažįsta ji. Dalyviai turėjo rašyti esė bei įveikti literatūrinių ir gramatinių užduočių testą. Medeinę paruošė jos lietuvių kalbos mokytoja Irena Oičenkienė, kuri net neabejojo savo mokinės sėkme. „Kai Medeinė laimėjo mokykloje, tikėjausi, kad ji puikiai pasirodys ir rajoniniame ture. Labai džiaugėmės, kai ji tapo nugalėtoja!“ – sakė I. Oičenkienė.
Medeinė dabar intensyviai ruošiasi respublikiniam lietuvių kalbos olimpiados turui, kur susitiks su geriausiais mokiniais iš visos Lietuvos. Tai didžiulis iššūkis, bet kartu ir galimybė parodyti savo gebėjimus aukštesniame lygmenyje.
Kalbant su Medeine, akivaizdu, kad jos sėkmė nėra atsitiktinumas. Mergina dievina skaitymą ir rašymą. „Man tai pavyksta tarsi savaime. Mėgstu dalintis mintimis, gauti atgalinį ryšį, išgirsti kitų nuomones. Rašymas man – saviraiška“, – pasakoja ji. Jos mokytoja priduria, kad Medeinės recenzijos gali drąsiai lygiuotis su dvyliktokų darbais.
Medeinė skaityti pradėjo anksti ir knygos tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Ji nesirenka tik vieno žanro – skaito viską: nuo romanų iki psichologinių knygų. „Tėtis mėgsta skaityti knygas, tad gal jo pavyzdys mane užkrėtė meile literatūrai. Galiu skaityti viską, todėl privaloma literatūra man nesukelia problemų. Tiesa, kai kurie senieji kūriniai būna sunkiau suprantami, bet padeda mokytojos paaiškinimai“, – sako Medeinė.
Ypač didelį įspūdį jai paliko Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukai“ – knyga apie Afganistano karą. „Tai buvo labai stipri patirtis, ši knyga privertė mane susimąstyti apie žmonių likimus ir karo pasekmes“, – pasakoja ji.
Medeinė įsitikinusi, kad skaityti turėtų visi. Kažkada už knygą reikėjo kovoti. Dabar daug kas neįvertina galimybės pažinti knygų pasaulį. O juk tai – neišsemiamas žinių ir išminties lobynas.
Be knygų ir mokslų, Medeinė turi daugybę kitų pomėgių. Ji dainuoja Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro jaunimo studijoje „Vivo“. „Muzika man yra atsipalaidavimas ir galimybė išreikšti save. Kai dainuoju, jaučiuosi laisva“, – sako ji.
Taip pat Medeinė labai mėgsta keliauti ir stovyklauti. „Gamtoje jaučiuosi puikiai – tai vieta, kur galima atsipūsti nuo kasdienybės, pabūti su draugais ir patirti nuotykių“, – dalinasi ji. Medeinė yra apsupta nuoširdžių draugų ir lengvai bendrauja su įvairiais žmonėmis, todėl niekada nebūna nuobodu.
„Mėgstu bendrauti, man patinka išklausyti kitų žmonių istorijas. Kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, o bendravimas praplečia pasaulėžiūrą“, – sako Medeinė.
Kalbant apie ateitį, Medeinė dar tiksliai nežino, kokiu keliu pasuks, tačiau svarsto apie teisės ar psichologijos studijas.
„Abi šios sritys man atrodo labai įdomios, nes susijusios su žmonėmis ir jų istorijomis“, – sako ji. Nors studijos užsienyje jai atrodo patrauklios, mergina labai myli savo namus ir Lietuvą, todėl palikti gimtinę nebūtų lengva.
„Svarbiausia yra rasti kelią, kuris iš tiesų patiktų. Norėčiau dirbti darbą, kuris turėtų prasmę ir leistų padėti žmonėms“, – svarsto Medeinė.
O ateityje? Kas žino, galbūt vieną dieną jos vardas puikuosis ant knygos viršelio. „Galbūt kada nors parašysiu knygą“, – su svajinga šypsena sako ji.
Ligita Gražulevičienė
