Meilė nežiūri į pasą, mylėti ir įsimylėti – ne tik jaunimo privilegija, tačiau į Įsimylėjėlių dieną, kuri pas mus neturi gilių tradicijų, vyresnieji žvelgia nepatikliai. Bet ši šventė gali būti miela ne tik paaugliams. Valentino dieną suaugusiesiems, pripildytą meilės žodžių, minčių ir muzikos, surengė Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyrius.
Šventė prasidėjo Himnu meilei – šį vieną gražiausių Šventojo Rašto eiliuotų tekstų sugiedojo Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis, o mažytis pagrindinės mokyklos fojė, kuriame vyko šventė, skoningai papuoštas bibliotekininkės Erikos Žievienės, prisipildė ypatingos meilės šviesos ir šilumos.
Sakralinės muzikos ansamblio vadovė Lina Lukošienė pristatė garbų svečią, trumpai tarnavusį ir Vadžgirio parapijoje kunigą Erastą Murauską. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebono minčių apie meilę pernai klausėsi dešimttūkstantinė jaunimo minia Kauno arkivyskupijos renginyje „Žalgirio“ arenoje „Valentino diena kitaip“. „Šiemet dalelę arkivyskupijos renginio sulaukėme Vadžgiryje“, – džiaugėsi Lina ir kvietė kunigą kalbėti „apie pačią pačiausią meilę“.
Kun. E. Murauskas Valentino dienos proga susirinkusius ir galbūt laukiančius dar negirdėto meilės recepto vadžgiriečius nustebino netikėtu palyginimu, kad Šventasis Raštas – tai receptų knyga, ir meilės pyrago receptas ten irgi esąs. „Jei kepdamas pyragą neteisingai sudėsi komponentus, tokio kepinio nė šuo neės. Taip ir su meile. Tik jaunimas mėgsta viską greitai: sumaišė, įmetė į mikrobangų krosnelę – ir baigta. Bet su meile taip negalima“, – perspėjo kunigas.
Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, ir pilnatvė atsiskleidžia tik draugėje, kai vyro ir moters širdys sujungtos meile. Šį jausmą nesunku supainioti su aistra, kuri teikia trumpalaikį malonumą, bet tikrai nėra meilė. „Seksas yra tik egoizmas, noras turėti kitą žmogų sau. Meilė yra troškimas kitą padaryti laimingą, net jei reikia daug ką dėl to paaukoti“, – sakė kun. E. Murauskas.
Kas yra autentiška meilė, pasak kunigo, pasitikrinti nesunku. „Įstatai save į tą giesmę – aš esu kantrus, nepavydus, aš nepasiduodu piktumui, aš pamirštu, kas buvo bloga… ir t. t. Jei to nėra, tai – šnipštas tavo meilė. Tai – ne meilė“, – sakė kunigas, priminęs pradžioje nuskambėjusį Himną meilei iš Biblijos pirmojo laiško korintiečiams.
Visi norime būti mylimi. O mylėti? Žmogus be meilės – kaip vitražas be šviesos. Žmogaus grožis atsiskleidžia meilės šviesoje. Kad mylėtum, meilės reikia prisikrauti kaip elektros. „Įsileiskime į savo širdį Dievą – jis mus pripildo meilės“, – ragino kunigas ir priminė, kad gavėnios metas yra puikus laikas pasišnekėti su Dievu kaip su mylinčiu tėvu, o ne tik sukalbėti poterius. Daugeliui žmonių, pasak klebono, pokalbis su Dievu yra neįtikėtinas dalykas, kai kurie ir numirs su Juo nepasišnekėję.
„Dievas yra malonių Niagaros krioklys, jo didžiausias troškimas – kad žmogus būtų laimingas. Tu ženk link Jo vieną žingsnį, Jis dėl tavęs žengs dešimt. Jei eini su Dievu, Jis tave išmokys mylėti tokia meile, kokia ir pats myli žmones“, – tikino kun. E. Murauskas.
Mylėti yra išmokstama, to mokomės visą gyvenimą. „Juk jau savo anūkus geriau mokate mylėti?“ – klausė kunigas vadžgiriečių.
Su meile – tikri paradoksai: kuo daugiau jos išdaliji, tuo daugiau pats turi. Valentino šventės vakaras tęsėsi iš širdies einančių žodžių, minčių, muzikos dalijimusi. Vadžgirio muzikinių talentų ugdytoja L. Lukošienė ir jaunosios muzikantės Julija Vaitiekūnaitė ir Ieva Tamošaitytė susirinkusiesiems dovanojo tikrus muzikos perlus – nuo gražiosios dainos iš „Titaniko“ iki nepamirštamų Džordžo Geršvino ir Elvio Preslio kūrinių. Gitaristas ir dainininkas Almantas Tamošaitis į meilės muzikos akordus įpynė jaunatviško ryžto ir maišto. Vadžgiriškių muzikinį aruodą dainomis ir giesmėmis papildė kunigo Erasto bei kartu su juo iš Šiluvos atvažiavsio jaunuolio Naglio duetas.
Vadžgirietė, buvusi bibliotekininkė Izabelė Lukošienė dalijosi mintimis ir savo patyrimais apie meilę, gyvenimą ir laimingus žmones. Moteris pasakojo nuo septintos klasės mokytojos paraginta iš skaitytų knygų išsirašinėjanti gražias mintis. „Prirašyti trys stori sąsiuviniai, ir daugiausia minčių apie meilę, nes meilė – gyvenime visų svarbiausia“, – sakė Izabelė.
Daugybę tų minčių ji patikrino savo gyvenimu ir neabejoja, kad meilė – tai ne ant stalo gulintis obuolys – paėmei ir atkandai, bet obelis, kurią reikia puoselėti, kad užaugintų vaisių. Apie laimę ir meilę šeimoje Izabelė pasakė savo sūnaus Konrado žodžiais: prisiekei prieš Dievą, ir baigta. „Baigta“ šiuo atveju reiškia, kad negali nustoti mylėjęs žmogaus, kurį išsirinkai iš visų visam savo gyvenimui. Taip teigti gali žmogus, kuris išmoko mylėti ir džiaugtis ne tik savo žmonėmis, bet ir savo daiktais, nors kiti galbūt turi gražesnių ir geresnių – būtent toks nuo mažens buvo Izabelės jaunėlis.
Jauniems daug kas atrodo kitaip, ir meilė tarsi tikresnė. O senatvėje? Senatvėje, kaip linksmai pasakojo Izabelė, belieka melstis į Dievą, kad vyras, kurį myli, vėl atrodytų gražus kaip jaunystėje.
„Meilė pas žmogų ateina vaikystėje, – baigiantis jaukiam Valentino vakarui sakė kunigas Erastas. – Jei atėjai į šį gyvenimą su meile ir laukiamas, tai mylimas ir mylėdamas gyvensi šioje žemėje.“
Danutė Karopčikienė
