Praėjusį sekmadienį Vadžgirys šventė Kristaus Atsimainymo atlaidus – šimtmetį mininti Šv. Juozapo bažnyčia buvo pilnutėlė. Bažnyčios jubiliejus tapo gražia proga prisiminti miestelio istoriją, paminėti iškilius šio krašto žmones, o tam pasitarnavo ir bibliotekos projektai, ir bendruomenės bei kultūrininkų iniciatyvos.
Žengiant į jubiliejų
Jokia kita šventė, joks renginys turbūt nesutraukia į Vadžgirį tokios galybės žmonių, kiek Atsimainymo savaitgalis. Penktadienį prasidėjusį renginių ciklą vadžgiriškiai pakrikštijo tridieniu: ši aliuzija į Velykų didžiąją savaitę – tai savo bažnyčios šimtmečio svarbos pripažinimas.
Penktadienį buvo pristatyta Algio Kasparavičiaus metalo ir akmens instaliacija bei lauko fotografijų paroda sodelyje prie Šv. Juozapo bažnyčios, o jos fasadas irgi pasipildė naujomis istorinėmis fotografijomis. Viena jų – Vadžgirio dvarininkų Onos ir Antano Dovoina Silvestravičių provaikaitės Joannos Hempel, kuri dar 2004 m. atvykusi iš Australijos atvežė ir padovanojo savo šeimos fotoarchyvą, ir taip atvėrė dabarties vadžgiriškiams gražią dvaro gyvenimo istoriją.
Nuo šimtametės bažnyčios fasado į dabartį iš nuotraukų žvelgia ir šios šventovės istorija, ir joje tarnavę kunigai. Tai Jurbarko viešosios bibliotekos Vadžgirio padalinio vykdyto tęstinio projekto „Šimtas kultūros žingsnių“ rezultatas. Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis, prisidedant ir Jurbarko r. savivaldybės biudžetui.
Penktadienį buvo pasodintas bažnyčios 100-mečio ąžuoliukas, o vadžgiriškiai bei jų svečiai turėjo galimybę paklausyti operos solistų koncerto.
Šeštadienį Vadžgiryje šurmuliavo smagi šeimų šventė – su batutais ir kitomis atrakcijomis vaikams, su sporto varžybomis, vaišėmis ir koncertu.
Bažnyčios šimtmečio renginius suplanavo ir vedė bibliotekininkė Erika Žievienė, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė ir Šv. Juozapo bažnyčios vargonininkė Lina Lukošienė bei Vadžgiriškių bendruomenės pirmininkas Raimundas Stirbys.
Geriausi dalykai – iš Dievo
„Kristaus Atsimainymo įvykis primena, kad Viešpats Jėzus Kristus sužibo nežemiška šviesa savo mokiniams prieš Jo laukiančią kančią ir mirtį – taip sustiprino juos bei priminė, koks džiaugsmas ir spindesys laukia kiekvieno ištikimo Dievo mokinio“, – tokiais žodžiais atlaidų homiliją pradėjo Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas.
Kristaus Atsimainymo atlaidų šv. Mišias svečias vyskupas koncelebravo kartu su Jurbarko dekanu Dariumi Augliu ir Vadžgirio parapijos klebonu Sauliumi Pavalkiu, giedojo Vadžgirio sakralinis ansamblis, bažnyčia buvo ypač gražiai išpuošta ir vos talpino maldininkus.
„Atsimainymo atlaidai kasmet mums primena, jog mūsų tėvynė – Danguje, o didelius dalykus mes pamažu ragaujame čia, žemėje. Šiandien girdėta Evangelija mums primena, kad Viešpats tampa duona, kad mus sustiprintų. Bet žmogus – ne tik kūnas, jis turi nemirtingą sielą, ir kiekvienas iš mūsų turim savyje įspaustą Viešpaties atvaizdą. Niekas mūsų šitam pasaulyje iki galo nepasotins, nesuteiks mums gyvenimo prasmės – nei mūsų namai, nei sukaupti turtai. Kiekvienas alksta tiesos, prasmės, trokšta ramybės, paguodos, trokšta būti mylimas ir mylėti, ir tik Dievas gali į mūsų šiuos poreikius atliepti. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos, gyvens per amžius“, – kalbėjo ir Bibliją citavo vysk. S. Bužauskas.
Pamokslininkas ragino visus būti ištikimus Viešpačiui, nes tik ištikimiesiems dangiškasis tėvas paruošė tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo“.
„Dėkoju Dievui, kad į Vadžgirį dar atvažiuoja kunigas, kad čia šimtą metų aukojamos šventosios Mišios ir giedamos giesmės Viešpačiui šlovinti“, – sakė jis ir palinkėjo, kad ši tradicija ir tikėjimas neišnyktų, „kad neliktume kaip avys be piemens ir kad Dievas būtų mūsų gyvenime“.
Paminėjęs šių dienų aktualiją – olimpines žaidynes, vyskupas atkreipė dėmesį, kad daugelis atletų už savo pergales dėkojo Dievui – žodžiais, malda, gestais. „Nes visi geriausi dalykai iš Dievo ateina. Tai nėra tik mano nuopelnas. Svarbu nepamesti žvilgsnio į Dangų, už visų gerų dalykų, kuriuos turim, pamatyti Viešpatį ir Jam padėkoti“, – sakė vyskupas.
Viltis sužibo
„Kai kun. Juozapas Dargužas 1909 m. gavo dar vieną carinės valdžios draudimą statyti mūrinę bažnyčią, jis tik storiausių šiaudų kūliais uždengė bažnyčios pamatams suvežtus akmenis bei Vadžgirio plytinėje išdegtas plytas ir laukė geresnių laikų. Bet užėjo karas, vokiečių kareiviai ištampė plytas… Atrodė, kad viltis pamiršo išlįsti iš Pandoros skrynios… Ne, nepamiršo! Viltis sužibo, pradėjus darbuotis kun. Povilui Katelei“, – tokiais žodžiais, stojusi prie pulpito, nuo kurio ką tik skambėjo Dievo žodis, vargonininkė Lina pradėjo Vadžgirio bažnyčios istoriją.
Atkaklaus charakterio kun. J. Dargužas 1905 m. išrūpino Vadžgiriui parapijos teises. Be to, jis suprato švietimo svarbą: klebonijoje buvo įrengęs klasę, vėliau pastatė mokyklą ir pats samdė mokytoją mažiesiems vadžgiriškiams mokyti.
Bažnyčios, o kartu ir kaimo istoriją surinko bibliotekininkė E. Žievienė ir vargonininkė L. Lukošienė ir pateikė ne tik žodžiais, bet ir fotografijomis ant Šv. Juozapo bažnyčios fasado, pasirūpino įamžinti iškilių krašto žmonių atminimą.
Projektas „Šimtas kultūros žingsnių“ pradėtas prieš ketverius metus ir, pasak projekto vadovės E. Žievienės, skirtas tam, kad nebūtų pamiršta „istorija ir žmonės to krašto, kuriame gyvename ir auginame jaunąją kartą“.
Leidimas Vadžgiryje statyti mūrinę bažnyčią gautas tik 1922 m., jau iš Nepriklausomos Lietuvos valdžios. Traukinys pajudėjo, bet sunkiai: būta netesybų, pinigų stygiaus… Tačiau 1924-aisiais bažnyčia pašventinama, suteikiant jai šv. Juozapo titulą. Tik vėliau sudėtos grindys, o didysis altorius atsirado tik po penkerių metų.
Įtemptai parapijos gyvenimas tekėjo sovietų valdžios metais – su slaptomis santuokomis, draudžiamais krikštais, kunigai buvo keičiami beveik kasmet, pamokslų klausėsi sovietų agentai…
Stojus Nepriklausomybei ir trečiajam tūkstantmečiui, bažnyčia atgyja. 2000 m. JAV gyvenančių parapijiečių Juozo Giedraičio ir Kazio Ambrozaičio iniciatyva ir lietuvių bendruomenėse surinktomis lėšomis pakeičiamas bažnyčios stogas, prieš 15 metų aktyvių parapijos vyrų ir kun. Virgilijaus Rutkūno iniciatyva – grindys.
2014 m., kai parapijoje pradeda dirbti kun. Saulius Pavalkis, pastatomas naujas Sigurdo Janušo pagamintas altorius ir pulpitas, atnaujinami kontraforsai ir kolonos, sutvarkomas bažnyčios fasadas. Prieš porą metų pašventinti nauji, parapijiečių rūpesčiu ir jų lėšomis nupirkti vargonai.
Šimtmetį Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčia pasitiko švytinti tarsi nauja, išpuošta gražiausiomis gėlėmis, gausiai aplankyta parapijiečių ir visų, kuriems mielas ir šis miestelis, ir bažnyčia, ir Atsimainymas.
Optimizmo ateičiai
Pirmoji Vadžgiryje šventovė – nedidukė koplyčia – buvo pastatyta 1676 m., po šimto metų jau stovėjo medinė bažnyčia. O Kristaus Atsimainymo atlaidai – nuo 1794-ųjų. Šią datą savo knygoje yra nurodęs ir dokumentavęs Albinas Stoškus.
A. Stoškaus sudarytą knygą „Vadžgirys“ dovanų gavo svečias vyskupas. Kita knyga, kurią pagamino odos dailininkė, Vilniaus knygrišių gildijos narė Ramutė Toliušytė perduota saugoti klebonui S. Pavalkiui, kad į ją pasirašytų Vadžgirio bažnyčią aplankantys garbūs svečiai.
R. Toliušytės, kurios proseneliai Rozalija Čimielytė ir Tadas Krikščionaitis ilsisi Vadžgirio kapinaitėse, surengtose kūrybinėse dirbtuvėse ir vadžgiriškiai turėjo progą pasigaminti savo šeimos knygą. Tai irgi bibliotekos vykdyto projekto vienas renginių.
Vadžgiriškių dovana iš bendruomenės pirmininko Raimundo Stirbio rankų, dėkojant už gražėjančią bažnyčią, atiteko klebonui Sauliui. O visiems susirinkusiesiems – palinkėjimas „optimistiškai žiūrėti į mūsų neramią ateitį žengiant į postkrikščionišką erą. Tai iššūkis ne tik kunigams, bet ir mums kiekvienam – mes kiekvienas turim tapti naujaisiais apaštalais“.
