Visame pasaulyje auskarų vėrimas į ausis yra populiariausia ir labiausiai paplitusi kūno auskarų vėrimo forma. Įvairios kultūros ausų vėrimą naudojo kaip estetinę, socialinę ir ekonominę raiškos priemonę. Priklausomai nuo kultūrinio konteksto, pradurtos ausys simbolizavo tiek vergovę, tiek turtus ir sėkmę. O kai kur auskarai ausyse demonstravo įsipareigojimo santuokai statusą.
Mokslininkų teigimu, auskarų vėrimo į ausis tradicija siekia daugiau kaip penkis tūkstančius metų. Tą įrodo 1991 metais atrastos, apie 3300 m. pr. m. e. mirusio, žmogaus mumijos (kurią praminė Ledo žmogumi – Eciu) tyrimai. Nustatyta, kad „Ledo žmogaus“ ausyse buvo pradurtos 7-11 milimetrų skersmens skylės. Auskarų nešiojimo mada atsispindi ir Graikijos Santorinio freskose, kurios buvo sukurtos apie 2000-1600 m. pr. m. e. Tai leidžia manyti, kad auskarų vėrimas į ausis – viena seniausių kūno keitimo formų.
Šiame straipsnyje plačiau panagrinėsime, kokiose kultūrose ir dėl kokių priežasčių buvo veriamasi auskarus į ausis, bei kaip tendencijos pakito iki šių laikų.
Senovėje auskarai ausyse – estetinis ir kultūrinis simbolis
Mokslininkams nėra žinomos tikslios auskarų į ausis vėrimo tradicijos ištakos, tačiau nustatyta, kad auskarų vėrimas buvo praktikuojamas dar gilioje senovėje.
Spėjama, kad nuo pat pradžių auskarų vėrimas į ausis buvo suvokiamas kaip kūno puošyba arba priemonė ritualinių apeigų metu. Urviniai žmonės ausis prasiverdavo žuvies kaulais, tačiau jau Mino civilizacijoje, egzistavusioje apie 3000-1200 m. pr. m. e. buvo puošiamasi auksiniais, sidabriniais ir bronziniais auskarais.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad pradžioje auskarus ausyse dėvėjo daugiausiai vyrai. Mokslininkai auskarų nešiojimo tarp vyrų pradžią sieja su indėnų ir afrikiečių gentimis, kuriose ausų vėrimas buvo įrankis religinių ir kultūrinių iniciacijų bei ritualų metu. Iki šiol indėnų ir afrikiečių kultūrose kūno modifikavimas auskarais yra amžiaus, statuso, turto ir priklausomumo genčiai simbolis.
Senovės Egiptą tyrinėjantys archeologai teigia, kad pirmiausia auskarus galėjo nešioti vaikai – tą įrodo karalių vaikų kapuose randami auskarai. Senovės Egipto kapų radiniai, kurie datuojami apie 1500-1070 m. pr. Kr., rodo, kad tuo laikotarpiu auskarus ausyse dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys.
Senovės Romos laikais auskarus į ausis verdavosi piratai, kurie tikėjo, kad pradurtos ausys pagerina matymą į tolį. Rytų šalyse, praktikuojančiose hinduizmą, ausų auskarų vėrimas buvo vienas iš šešiolikos sanskaros sakramentų – ritualų, žyminčių tam tikrus gyvenimo tarpsnius.
Viduramžiais auskarų vėrimas į ausis buvo nepriimtinas
Viduramžiais Europoje auskarai buvo išėję iš mados. Bažnyčioje kilo idėjinis konfliktas dėl auskarų vėrimo, kadangi tai kėlė iššūkį dogmai, pagal kurią žmonės neturi keisti kūno, pagaminto pagal Dievo paveikslą. Tuo metu auskarus nešiojo tik žemesnės klasės atstovai arba jūreiviai, kuriems auksiniai arba sidabriniai auskarai užtikrindavo galimybę susimokėti už laidojimą įvykus laivo katastrofai. Kartais auskarai () buvo nešiojami ir dvariškių kaip statuso ženklas, tačiau kilmingos moterys Viduramžiais dažniau dėvėdavo papuošalus plaukuose.
Renesanso epochos metu, apie XVI a., auskarų ausyse nešiojimas vėl išpopuliarėjo – tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Menininkai (pavyzdžiui, Viljamas Šekspyras) auskarus nešiojo kaip kūno puošmeną ir saviraiškos priemonę, o jūreiviai – kaip simbolinį skiriamąjį ženklą. Moterys dažnai dėvėdavo auskarus-varpelius, kurie uždengdavo ausis.
Vėlyvaisiais XIX a., Viktorijos epochos metu, auskarai ausyse buvo suvokiami kaip vulgarumo ženklas. Juos dėvėdavo žemesnės klasės atstovai, jūreiviai, prostitutės.
Auskarų vėrimas išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo
XX a. pradžioje, atsiradus įsegamiems auskarams, ausų vėrimo populiarumas mažėjo, o auskarais puošdavosi tik moterys ir jūrininkai, kuriems auskarais pradurtos ausys simbolizavo jų padėtį bei patirtį.
Auskarų ausyse populiarumas itin išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kada vis daugiau žmonių pradėjo eksperimentuoti su kūno puošyba. Tačiau iki XX a. vidurio Vakarų visuomenėje auskarus į ausis verdavosi dažniausiai tik moterys. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, paplitus kontrkultūros judėjimams, ausų vėrimas paplito ir tarp vyrų hipių bei gėjų bendruomenėse. Auskarai ausyse tapo kultūrinės išraiškos forma, simbolizavusi maištą, seksualinės orientacijos išraišką (vyrams), pagarbą savo šaknims (juodaodžiams).
Ilgainiui ilgą laiką egzistavęs tabu dėl vyrų puošimosi auskarais išnyko, kada auskarus į ausis pradėjo vertis pankroko grupių nariai bei sportininkai. Šiandien daugelyje socialinių sluoksnių vyrai veriasi auskarus, nebijodami išankstinių stereotipinių nuostatų, kurios buvo ilgą laiką „klijuojamos“ Vakarų visuomenėje. Auskarų dėvėjimas vienoje ar abiejose ausyse tarp vyrų yra lygiai taip pat įprastas kaip ir tarp moterų.
Šiais laikais vakariečiai dažniausiai auskarus į ausis veriasi dėl mados ir grožio. Daugeliui vakariečių auskarai yra saviraiškos, o kartais ir maišto, forma.
Rytų šalyse bei įvairių kraštų gentyse auskarai į ausis ir šiandien dažniausiai veriami dėl religinių ar kultūrinių aspektų. Pavyzdžiui, daugelyje Pietų Indijos ir Nepalo religinių apeigų metu moterys veriasi auskarus į ausis kaip klestėjimo ir nekaltumo simbolį. Be to, kai kuriuose Rytų kultūrose tikima, kad auskarų nešiojimas turi gydomąjį poveikį, o religinėse bendruomenėse įprasta vertis tunelius ir juos plėsti pagal dvasinio išsivystymo lygį.
Užsakymo nr. 581
