Gegužės 15-osios popietę pilnutėlė Eržvilko kultūros centro salė sveikino bandonininką Antaną Janušą su 90-mečio jubiliejumi. Iškilią savo amžiaus sukaktį jubiliatas paminėjo grodamas, nes muzika nuo pat vaikystės lydi jį per gyvenimą.
Gražią šventę pirmajam „Eržvilko bandonijų” muzikantui A. Janušui suruošė kultūros centro darbuotojai. Kai būrys eržvilkiškių ir iš toliau atvykusiųjų jau sėdėjo salėje, o muzikantai su instrumentais – scenoje, Antanas mindžikavo priesalėje susirūpinęs ir sutrikęs, matyt, per gyvenimą neįpratęs prie jam rodomo dėmesio. Tik kai bandonininkų vadovė Gintarė Stirbienė po ranka paėmusi atvedė, pasodino į vidurį muzikantų, kai pasidėjęs ant kelių apglėbė savo mieląją bandoniją, Antanas atkuto, ir kartu su visais užgrojus pirmąjį maršą šypsena nebeprapuolė nuo jo veido.
Jubiliejinio koncerto vedėja G. Stirbienė A. Janušo gyvenimą pristatė kaip knygą ir vertė kaip puslapius muzikanto metus, kuriuose nė dienos be grojimo.
Nė dienos – be muzikos
Būdamas ar ne devynerių A. Janušas išmoko groti – pirmiausia armonika, paskui bandonija, akordeonu ir Kartupių apylinkėse buvo nepamainomas vakaruškų, patalkių muzikantas, o grodamas vestuvėse apvažiavo visą Lietuvą.
Kai 1974-aisiais eržvilkiškis Algimantas Striaukas pradėjo burti bandonininkus, A. Janušas kartu su Stanislovu Sabonaičiu buvo pirmieji ansamblio muzikantai. Po poros metų „Eržvilko bandonijos“ jau dalyvavo respublikinėje Dainų šventėje. Ir prasidėjo: koncertai po visą Lietuvą, dainų šventės, televizija, kelionės į užsienį – eržvilkiškiai buvo pirmasis ir ilgai išliko vienintelis bandonininkų ansamblis, visiems patikęs ir jų koncertų visiems reikėjo.
O namie – vaikai ir geraširdė žmona Adelė, niekada nepykusi ir nesibarusi nei dėl muzikų, nei dėl didesnės jai tenkančių darbų ir rūpesčių naštos. Antanui, kaip ir kitiems kaimo vyrams, teko sunkieji ūkio darbai, o kolūkyje jis visą gyvenimą dirbo su traktoriumi.
Prisimenu, kaip prieš keletą metų senieji bandonininkai – Antanas, Petras Petraitis ir dabar jau amžinatilsį S. Sabonaitis, susėdę jo namų svetainėje grojo ir pasakojosi apie savo – muzikantų – gyvenimus. Antanas sakė: „Grojimas ir buvo svarbiausias darbas. Pareidavau nuo traktoriaus – pavargęs, sušalęs, ir pirmiausia, nė nevalgęs, sėsdavau pagroti.”
Ir Kartupių kaime, ir savo namuose A. Janušas beliko vienas – prieš keletą metų mirė jo Adelė. Vienas, bet ne vienišas, nes turi, kaip pats sako, bent dešimtį muzikų ir nėra dienos, kai bent viena nepagrotų.
Muzika bandonininko Antano veide įrašė tikros inteligencijos žymę. Muzika džiugina linksmybių ir guodžia skausmo akimirkomis, ji pripildo gyvenimą prasmės.
Paskelbė kultūros vertybe
Nors pirmųjų ansamblio muzikantų belikę Antanas ir Petras, „Eržvilko bandonijos“ gyvuoja ir groja. Išnykti neleidžia Lietuvos liaudies kultūros centro ekspertų komisija, eržvilkiškių ansamblį pripažinusi nematerialiosios kultūros paveldo vertybe, bet labiausiai – bandoniją įsimylėję muzikantai.
Į Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metais bandonijų atvežė vokiečių kareiviai. Kraštotyrinėje medžiagoje užfiksuota, kad Skliausčių kaime prie Varlaukio kareiviai bandonijomis grojo kartu su vietiniais. Muzikalesni tą grojimą greit išmoko, maistą mainė į bandonijas ir grojo.
A. Janušas pasakojo, kad jo jaunystės laikais bandonijų parveždavo iš Rygos – 20 a. viduryje lietuviai važiuodavo prekių į Latvijos sostinę. Tarpukariu bandoniją galėdavai nusipirkti už karvę – abiejų kaina buvo pusantro šimto litų. Dabar šis instrumentas irgi kainuoja panašiai kaip karvė, bet vertinga bandonija tik tam, kas moka groti. O grojama kitaip, negu armonika, kuri tik iš pirmo žvilgsnio panaši į bandoniją.
2004 m. Jurbarko kultūros centras įkūrė Bandonijos mokyklą, o mokytojai buvo Sabonaitis, Petraitis ir Janušas, pas kurį pasitobulinti važiuodavo bandonininkai iš visos Lietuvos, nes jis moka labai daug melodijų. Respublikinėje šventėje „Grok , Jurgeli!“ A. Janušas buvo pripažintas Muzikantų muzikantu.
Kai kurie Bandonijos mokyklos mokiniai groja Eržvilką tebegarsinančiame ansamblyje, kai kurie, kaip vadžgiriškė Lina Lukošienė, jau turi ir savo mokinių.
Dovanos iš širdies
L. Lukošienės kartu su folkloro ansamblio „Šebukai“ muzikantais Linu ir Rugile sugrotos smagios melodijos susirinkusiuosius skatino ploti ir kojas kilnoti. Bet labiausiai jubiliatą nudžiugino mažąja bandonija – koncertina pirmą kartą savo dar mažame gyvenime grojęs Linas. Šauni dovana! Šaunus vaikis tas Linas Venckus!
Muzikinę dovaną teikė ir Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka”. Petro Pojavio vadovaujamas kolektyvas jubiliatui skyrė jo paties polką, kurią visuose koncertuose vadina pagal pateikėjo vardą – Janušo polka. Eržvilko kultūros centro gitarisčių ansamblio atlikti romansai priminė devyniasdešimtmečiui muzikantui jaunystės dainas.
Bandonininką A. Janušą gražiai pagerbė ir pasveikino Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Meras papasakojo, kad pats būdamas muzikantas dar vaikystėje išgirdo ir įsidėmėjo eržvilkiškio muziką.
Beje, Jurbarko rajono savivaldybė dar 2012 m. įvertino bandonininkų A. Janušo, P. Petraičio ir S. Sabonaičio indėlį į mūsų krašto kultūrą ir apdovanojo vyrus ženklais „Už nuopelnus Jurbarko kraštui”.
Ir Eržvilko seniūnas, ir bendruomenės pirmininkė, ir didelis būrys eržvilkiškių jubiliatui skyrė gražiausius iš širdies plaukiančius žodžius. Eržvilkiškiai pažįsta ir didžiuojasi kartupiškiu muzikantu, meiliai ir pagarbiai vadina jį Antaniuku.
Jubiliatui širdį paglostė ir suvažiavę jo pasveikinti artimieji. Buvo užrišta tautinė juosta ir sušoktas jubiliato valsas.
Po sveikinimų ir bendros dainos A. Janušas ieškojo žodžių, kurie geriau nei trumpas „ačiū” išreikštų dėkingumą. Bet muzikantui už žodžius iškalbingesnė muzika, tad bandonininkas tik nusilenkė visiems ir atsisėdo dar pagroti.
Danutė KAROPČIKIENĖ
