Svajūnas ir Andrius mėgsta klausytis muzikos – ir repo, ir džiazo, ir klasikinės, bet jiems patinka ir lietuvių liaudies muzika. Ne tik patinka – jiedu nori ir patys dainuoti ir groti, todėl lanko kultūros centro vaikų folkloro ansamblį „Pasagėlė”.
„Mums patinka liaudies dainos”, – sutartinai teigė Andrius ir Svajūnas. Klausiau berniukų, ką jie veiktų, jei nebūtų atėję į „Pasagėlės” repeticiją. „Tikriausiai ruoščiau pamokas, nors jau ir paruošiau. Bet visada dar galima pasigilinti”, – sakė penktokas Andrius Sabataitis. Tą patį darytų ir aštuntokas Svajūnas Birgiolas, nes nebūna taip, kad į mokyklą jiedu eitų neparuošę pamokų. Kaip ir nebūna noro nenueiti į repeticiją.
Nors „Pasagėlėje” neužduoda namų darbų, savotiškais namų darbais reikėtų laikyti dainelių, kurios neretai būna gana ilgos, žodžius, kuriuos reikia gerai mokėti ir per koncertus nesuklysti. Berniukai sako išmokstantys juos kažkaip savaime, ne tik namuose, bet ir repeticijose, kurios būna du kartus per savaitę. Kartais dainuoja ir namie – mintyse, o dažnai ir garsiai, nors ne visada būna klausytojų.
Andrius jau beveik metus lanko „Pasagėlę”, o anksčiau Jurbarkų darželyje-mokykloje, kur ir mokėsi, dainavo chore, folkloro ansamblyje „Čiulbuonėlis” ir dar lankė dramos būrelį. Svajūno stažas didesnis – jis „Pasagėlėje” jau trečius metus. Ne tik dainuoja, bet ir groja.
Kai Svajūnas ima vardyti instrumentus, kuriais moka groti, apstulbstu – jis dar tik aštuntokas, o nesumeluotum pavadinęs jį žmogum-orkestru. Jis groja akordeonu, armonika, basedle, saksofonu, elektriniais vargonais, pianinu, paprastu būgnu ir pereinamais būgnais… – iš viso vienuolika instrumentų. „Na, ne visais dar gerai groju, negaliu girtis, – sako Svajūnas, – saksofonu dar tik mokausi Antano Sodeikos meno mokykloje.” Bet daug ko Svajūnas išmoko ir pats, jis sako galintis pagroti ir išgirdęs melodiją per televizorių. Jo šeimoje groja močiutė, ir tėvelis moka groti. Svajūnas svajoja būti muzikantas – toks, kuris groja koncertuose.
„Pasagėlė” – ne vienintelis kolektyvas, kuriame dalyvauja Svajūnas. Meno mokyklos orkestre jis muša būgnus, anksčiau lankė ir berniukų chorą „Bildukai”. „Dabar nebeinu, nes daug laiko užima, bet gal dar eisiu. Pasitarsiu su močiute”, – rimtai svarsto Svajūnas.
Andrius irgi dainuoja mokyklos chore, o „Pasagėlėje” dar ir groja būgnu. Ar sunku groti? „Nesunku, – sako Andrius, – tik reikia pataikyti į taktą.” Pataikyti į taktą Andriui dažniausiai sekasi.
O jei kas nors nesiseka, „Pasagėlės” vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė visada pasako, pataiso, pamoko. Berniukai tvirtino, kad jų vadovė labai gera. Kaip gera? Gera, ir tiek. „Žiauriai gera”, – dar prideda Svajūnas, pažįstantis vadovę nuo darželio laikų. O į tą, atrodytų, čia netinkantį žodelį „žiauriai” sudėtas pats teigiamiausias paaugliškas įvertinimas. Antraip argi eitų berniukai dainuoti liaudies dainų, užuot spardę kamuolį ar sėdėję prie kompiuterio. „Turim laiko ir jam savaitgalį kokią valandėlę”, – sako berniukai ir vėl pasakoja, kaip smagu dainuoti – ir repeticijose, ir koncertuose, kokie dailūs tautiniai rūbai ir kokios gražios liaudies dainos apie gyvenimą, kuris anksčiau buvo sunkus, o dabar daug ką palengvino mašinos.
Pasikalbėjom, ir Svajūnas su Andrium nuėjo į repeticijų kambarį, kur „Pasagėlė” dailino repertuarą koncertui „Pas Bildukus” gruodžio 26-ąją kultūros centre.
