Prekyba pakelėse jau nebestebina lietuvių – šiltuoju metų laiku dažname didesniame kelyje gali stabtelti ir nusipirkti uogų, vaisių ar grybų. Visą birželio mėnesį važiuojantieji plentu Kaunas-Klaipėda ties Smalininkais išvysdavo nusidriekusią eilę prekiautojų braškėmis, neretas sustodavo nusipirkti.
Anot vienos smalininkietės, čia gyvena darbštūs ir išmoningi žmonės – jie visada sugalvoja, ką veikti ir kaip vieną kitą papildomą pinigėlį į kišenę įsidėti. Jau daug metų smalininkiečių daržuose klesti braškės. Pavasarį plentu važiuojančiuosius stebina tarsi iš naujo apsnigti laukai – agroplėvele uždengti braškių kereliai anksčiau negu kitur išaugina uogas. Anksčiau Smalininkų braškės karaliavo Lietuvos miestų turgavietėse, dabar, deja, ten įsitaisė užsienietės, o smalininkiečiai su savo daržų gėrybėmis prieš porą-trejetą metų susėdo paplentėje.
Liepos 1-ą dieną ten besėdėjo tik vienas braškių prekiautojas. Po ryškiu skėčiu slėpėsi tik nuo saulės ir netikėtai užklumpančio lietaus. „Sėdžiu jau antras mėnuo ir dar kokią savaitę sėdėsiu”, – sakė vyriškis ir aiškino, kad dabar likęs vienas, nes braškių sezonas baigiasi, o anksčiau su savo išaugintomis braškėmis paplentėje įsitaisydavo 7-8, o gal ir daugiau prekiautojų ir visiems pirkėjų užtekdavo. Tiesa, ūkininkai, skinantys braškes labai dideliuose plotuose, dažniausiai jas parduoda kitur, prie plento – auginantieji kelis ar keliolika arų.
Pašnekovas teigė, kad braškių mėnesį prekiauti prie plento eina kasdien nuo ryto iki vėlaus vakaro, tik ne visada dirbti tenka intensyviai. „Šiandien sėdžiu nuo aštuonių, o pirmą kilogramą pardaviau tik trečią valandą”, – sakė prekiautojas. Prekyba gyvesnė savaitgaliais, kai važiuoja daugiau žmonių į pajūrį, paskui atgal. Pirmųjų uogų žmonės pirkdavo po kilogramą, vėliau – ir po daugiau, uogienėms virti.
Pašnekovo klausiu, kada daugiau uždirbdavo – braškių sezono pradžioje, ar dabar, siūlydamas jau paskutines uogas. „Piniginėje – tas pats, – sako jis, – tada buvo mažiau uogų, dabar jos pigesnės.” Norėję pasigardžiuoti ankstyviausiomis braškėmis už kilogramą jų mokėjo po 10 litų, paskutiniosios bekainuoja 4 litus.
„Prie plento sėdėti nenuobodu, – teigia prekiautojas braškėmis. – Sustoja ne tik lietuvių, buvo ir vokiečių, austrų, šveicarų, susišneku su jais vokiškai. Priekabių nebūna, bet jei renkasi, reikia leisti, reikia pataikauti.” Priekabiauti, atrodo, nėra dėl ko – smalininkiečio siūlomos braškės gražios, šviežutėlės, ką tik iš lysvės – baigia išprekiauti vienas, atsineša ką tik suskintų kitų.
Sustojusieji nusipirkti braškių sakė mėgstą tokią prekybą: „Čia esi garantuotas, kad uogos lietuviškos, šviežios. Ir patogu, nereikia gaišti laiko einant į turgų.” Ar tokia pakelių prekyba netrukdo eismui, neblaško vairuotojų dėmesio? „Dėmesį gali blaškyti ir prie kelio augantis medis, stovintis namas, – sakė vairuotojas, – kelias čia platus, pakelės irgi, yra kur sustoti, nematau jokios problemos.”
Jau ne pirmus metus pakelėje braškes pardavinėjantis vyriškis sakė, kad niekas nėra jo nuo kelio vijęs. O ir kodėl turėtų vyti, jei viskas vyksta tvarkingai? Pardavinėti savo daržų ir sodų gėrybes prie kelio – nauda ir parduodantiesiems, ir perkantiesiems.
Danutė Karopčikienė
