Atvykus į Paulių kapucinų vienuolyną, visada esi garantuotas, kad būsi sutiktas su šypsena – Jurbarko krašto žmonės, o ir ne tik jie, kitaip neįsivaizduoja vienuolyno svečius pasitinkančio brolio Mykolo: atviro, nuoširdaus, išklausančio ir kelionėn, lyg lauknešėlį į namus, įduodančio bendravimo džiaugsmą ir prasmę.
Pauliuose brolis Mykolas įsikūrė 2021-aisiais, pritapo, nes puikiai kalba lietuviškai, tačiau kalba – ne svarbiausioji ašis, dėl kurios šis vienuolynas taip traukia žmones, sustiprindamas čia patiriama šiluma. Vienuolynas kiekvienam suteikia teisę ieškoti savojo kelio. Čia kiekvienas gali atvažiuoti pokalbiui, išpažinčiai, pabūti tyloje su savimi, atlikti rekolekcijas arba tiesiog pasidalinti savo išgyvenimais, pasimelsti.
„Kapucinai nuo pat pradžių vadinti broliais. Jie yra su žmonėmis, prie žmonių, dėl žmonių. Labai džiaugiuosi, kad čia atvažiuoja žmonės. Kartais asmeniškai, kartais didelės grupės. Džiaugiuosi, kad ši vieta kapucinų ordino įkūrėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio numatytą misiją atlieka: „Kiekvienas, kuris pas jus ateina – draugas ar priešas, valkata ar pokštininkas, ar koks plėšikas – tebūnie šiltai ir mielai sutiktas“, – sako brolis Mykolas iki vienuolio kapucino abito taip pat nuėjęs savąjį kelią.
Tik šįkart jis kalba apie kitokią kelionę, kurios reikia kiekvienam mūsų – keliauti ir rasti, pasak brolio Mykolo, ramybę galvai, sielai, mintims. Brolis Mykolas ryžtasi dideliems atstumams pėsčiomis. Patirties turi: 2016 m. ėjo šv. Pranciškaus Asyziečio keliu Italijoje (II Camino de San Francesco) ir šv. Jokūbo keliu Ispanijoje – 2015 m., 2017 m., 2019 m. „Labai mėgstu Šv. Jokūbo kelią, ten daug laisvės, bet norėjau kažko naujo. Prieš metus, švęsdamas savo 40-ečio jubiliejų, permąsčiau savo gyvenimą ir rašiau apie tai, apie ką aš svajojau, kas man pavyko, kas nepavyko. Užsirašiau keletą dalykų, kuriuos dar norėčiau padaryti. Vienas jų buvo nueiti senu viduramžių Šv. Olafo keliu Norvegijoje. Tai kelias prie Šv. Olafo kapo Trondsheimo mieste. Pradėjau rinkti informaciją ir ruoštis“.
Apie labai senus Šv. Olafo kelius brolis Mykolas sužinojo iš piligrimų Šv. Jokūbo keliu į Santiago de Compostella 2015 metais. Įstrigo giliai, tačiau buvo labai mažai informacijos. „Norvegijoje nebuvau buvęs, įsivaizdavau tą kraštą kaip atšiaurios gamtos šalį. Pagalvojau, kad piligriminė kelionė Šv. Olafo keliu būtų puikus iššūkis.“
Šv. Olafo kelias yra labai senas, dar nuo viduramžių juo keliavo piligrimai. Bet Norvegijoje, atsiradus reformacijai 1537 m., piligrimystė Šv. Olafo keliu nevyko ir buvo pamiršta. Tik 1993 m. šis kelias vėl buvo atrastas piligrimų.
Brolis Mykolas šią piligriminę kelionę pradėjo Oslo Torpo oro uoste ir nuėjo 650 kilometrų. Kasdien keliavo maždaug 30-40 kilometrų, daugiausiai 70 kilometrų, nors konkretaus plano, kiek turi nueiti, neturėjo. Sekmadieniais eidavo mažiau, nes šventadienį skirdavo poilsiui, knygos skaitymui. Nemažas iššūkis buvo Norvegijos oras, įkyrus lietus.
„Turėdavau iš anksto pasirūpinti geriamu vandeniu, nes Norvegija nėra tankiai apgyvendinta šalis, negalėjau būti tikras, kad jo gausiu. Buvo dienų, kai su niekuo neteko susitikti, todėl stengiausi 4 litrus vandens turėti su savimi. Teko iš anksto pasirūpinti ir maistu, nes keliaujant per kalnus jo tiesiog nebuvo kur įsigyti. Bet didžiausias iššūkis buvo pats kelias – kalnai ir pelkės. Kai kur buvo paruošti takai iš medžio sudėtingesniems etapams praeiti, kartais tiesiog tekdavo bristi per vandenį. Ir nors mėgstu keliauti su sandalais, nusprendžiau įsigyti batus, nes keliaujant sudėtingomis sąlygomis ant kojų atsirado žaizdos. Sudėtinga buvo ir dėl to, kad ne visada pavykdavo rasti kelią žymintį ženklą, nes jis tiesiog būdavo apaugęs žole, todėl teko ir pasiklysti, o kartais tekdavo bristi per aukščiausią žolę lietui pliaupiant. Keletą kartų teko nakvoti palapinėje ar radus saugią vietą lauke, bet tada gerai nepailsėdavau dėl drėgmės ir šalčio.“
Vargo buvo, bet jį atpirko begalinis žmonių svetingumas. Žmonės visada sutikę sveikindavosi su šypsena. Ne kartą teko sulaukti klausimo, ar nereikia pagalbos, dovanojo maisto, dalijosi vandeniu, priėmė nakvynei. Labai sujaudino Oslo katalikų parapijos kunigo pasitikėjimas ir svetingumas, kai šis vienuoliui tiesiog padavė savo buto raktus, kad galėtų pailsėti ir nusiprausti. „Visa tai, ką patyriau, kėlė mintis, kad Dievas manimi rūpinasi ir myli. Tai patirdavau kiekvieną dieną“, – sako brolis Mykolas.
Įspūdžiais brolis Mykolas dalijosi feisbuko grupėje „Pas Šv. Olafą su broliu Mykolu“. „Sužinoję, kad ruošiuosi keliauti į piligriminę kelionę, draugai ir pažįstami prašė atsiųsti iš ten nuotraukų, žinučių, kaip man ten seksis. Bet greit supratau, kad tai užims labai daug laiko, todėl sukūriau grupę, kur dalinausi įspūdžiais ir dėjau nuotraukas kiekvieną savo kelionės Norvegijoje dieną. Mano grupės narių skaičius vis didėjo, kas mane labai nustebino. Sulaukiau daug komentarų ir palaikymo, grupė buvo labai aktyvi. Sulaukiau ir pagalbos, nes Norvegija yra tikrai brangi šalis. Esu labai už tai dėkingas.“
Mintyse brolis Mykolas jau dėlioja naujų piligriminių žygių planus, o vienuolyne ant palangės stovi taupyklė naujam iššūkiui. Žvilgsnis vėl krypsta į Norvegiją, į kitą Šv. Olafo kelio maršrutą, kuris driekiasi per Norvegijos fiordus – išbandyti save, pabūti vienumoje atgauti jėgas, suprasti kiekvieną Dievo valios diktuojamą žingsnį.
Ši brolio Mykolo piligrimystė – atradimų, savęs išbandymų kelionės. Tačiau yra ir kitas kelias, nepažymėtas žemėlapiuose, nepaliečiamas žygio batais ar basomis. Tai – Pasirinkimo kelias, kurį taip pat praėjo brolis Mykolas. Į kapucinų ordiną jis įstojo 2002 m., iki įžadų praėjęs ne vieną etapą, studijavęs filosofiją, teologiją.
„Dar studijų metais lankiausi Lietuvoje. Broliai kapucinai Kaune, Pažaislyje, organizavo jaunimo festivalį „Dievas yra Meilė“. Mes, jauni kapucinų vienuoliai, gavom kvietimą atvažiuoti. Tada pirmą kartą susitikau su Lietuvos broliais kapucinais. Mačiau, kad čia tikrai yra veiklos. Pamažu prasidėjo bendrystė, buvau atviras pasiūlymams čia atvažiuoti ir 2017 m., gavęs provincijolo pasiūlymą atvykti į Lietuvą, sutikau“, – pasakojo brolis Mykolas.
Tuomet jis dar studijavo Krokuvoje psichologiją, pedagogiką, antropologiją, todėl teko kas dvi savaites važiuoti pirmyn atgal. Vėliau Vilniaus universitete tris mėnesius mokėsi lietuvių kalbos, o 2021 m. tapo Paulių vienuolyno vyresniuoju – savu ir labai gerbiamu.
Netoli nuo Jurbarko nutolusiuose Pauliuose bene visi žino, kad brolis Mykolas yra lenkas, tik ne visi įvardytų (arba taisyklingai ištartų), kad jis – Michalas Ferencas OFM Cap. Gimęs Augustave, augęs Suvalkuose, krikštytas ir priėmęs kitus būtinus sakramentus, tėvų namuose jokiai išskirtinei religinei bendruomenei nepriklausė. Kaip ir daugelis – šventė Kalėdas, Velykas. Tačiau brolis Mykolas prisimena savo nuoširdžią išpažintį, maldą prie kryžiaus Medžiugorjėje 1999 m., savotišką lūžio istoriją, atvedusią į kapucinų ordiną. „Mano tėvai patyrė šoką išgirdę šią naujieną. Daug kalbėjome. Esu dėkingas savo tėvams, kad jie priėmė mano apsisprendimą, nors gal ne viską suprato, turėjo daug klausimų“, – sako brolis Mykolas.
Savąjį kelią ir atsakymus į daugelį nežinomųjų jis rado, nors piligrimystė kaskart užduoda naujų klausimų – kad Dievo lydimi eitume, ieškotume, suprastume.
