Didžiausias, visą Lietuvą ir lietuvius pasaulyje apjungiantis renginys – Dainų šventė šiemet minėjo savo pradžios šimtmetį. Šventę kūrė iškiliausi šalies chorvedžiai, choreografai, dirigentai, režisieriai… Ir didžiulis būrys meno kolektyvų dalyvių. Tai kultūros savanoriai – ir jų dėka skamba ir šokių raštais raibuliuoja mūsų Lietuva. Jurbarkietė Audronė Stoškienė ir smalininkietis Vilmantas Jurkšaitis šią savanorystę prieš gerus dvidešimt metų pradėjo Jurbarko kultūros centro šokių kolektyve „Mituva“.
Surastas ir pakviestas
Paklaustas, kiek laiko atidavė šokiui, Vilmantas Jurkšaitis atsakė klausimu: o kas skaičiuoja laiką pomėgiui? „Bet yra buvę tokių vasarų, kai nė vieno savaitgalio laisvo nebuvo. Niekad neskaičiavau, ir kelintas kartas į dainų šventę. Su „Mituva“ – trečias, jei ne ketvirtas“, – sakė jis.
Vilmanto kaip šokėjo stažas susijęs ne tik su „Mituva“. Kai atėjo į ketvirtą klasę Girdžiuose, reikėjo pasirinkti būrelį – visi turėjo turėt užklasinę veiklą. Vilmantas nuėjo į chorą, bet jo balsą išpeikė, tada – į šokius. „Šokių mokė mokytoja Stankienė. Ir akompanavo pati: ta ta taaa, ta ta taaa…, vadindavom Stankienės vargonais. Susirinko mūsų apie 40 (mokykla buvo vidurinė, mokinių per 300). Koncertuodavom mokyklos, kaimo renginiuose, važiuodavom į dainų šventes Jurbarke, ir į respublikinę esam važiavę. Pasiuvo kostiumėlius: trumpos kelnės, lininiai marškinėliai – pasididžiavimas! Vaikščiodavom galvas užvertę“, – pasakojo.
Įstojęs į institutą, irgi nuėjo į tautinius šokius, bet neilgam – metė, nes reikėjo stipriai mokytis matematiką. Po metų buvo paimtas į sovietų armiją, kur irgi ne šokiai.
Pradėjęs dirbti 1985 m. apsigyveno Smalininkuose, ten buvo surastas ir turbūt 2000-aisais pakviestas vėl šokti.
„Mane pasikvietė smalininkietis Gintas, kuris šoko „Mituvoje“. Trūko šokėjų, reikėjo kažkur važiuoti, tai po keturių repeticijų aš jau šokau koncerte, – sakė Vilmantas. – Kodėl mane? Man toks įtarimas, kad suvadovavo Ada Baublienė. Nes kai mokiausi Girdžiuose, būdavo tokios išvažiuojamos repeticijos, mus muštravo „Lietuvos“ ansamblio choreografai. Galbūt „Mituvos“ vadovė mane atsiminė.“
Galbūt. Vadovai privalo nužiūrėti potencialius šokėjus, nes kolektyvuose jų dažniausiai trūksta, ypač vyrų. Ir Vilmantas, nors buvo vedęs, buvo pakviestas vienas. Bet žmona Jolanta neprieštaravo, atvirkščiai, jei Vilmantas užsimanydavo mesti, atkalbėdavo to nedaryti.
Dabar Vilmantas bei jo pirmoji partnerė Audronė – jau „Mituvos“ senbuviai, o kolektyve niekada nebūna šokėjų pertekliaus. „Ir dainų šventei reikėjo „samdyti“, net ukrainiečių pora šoko. Jie jau buvo pabandę Šilalėj, o kai apskrities dainų šventėje pamatė „Mituvos“ geltonas liemenes ir mėlynus sijonus, sakė, kad jei šoks, tai tik mūsų kolektyve“, – pasakojo Vilmantas.
Apmaudu dėl organizatorių
Šokėjų trūkumas – problema ne tik šventėje. „Ir repeticijose koks darbas, jei nesusirenka visos poros? Bet kurie susirenka, jų yra didžiulis noras išlaikyti tą kolektyvą“, – sako V. Jurkšaitis.
Vilmantas neneigia, kad būna kolektyve minčių, kad viskas, skirstomės, o jam pačiam tokia mintis – po kiekvienos dainų šventės.
Šokėjai ima atostogas ir į šventę išvažiuoja visai savaitei – ilgai trunka surepetuoti šokių dienos programą. Gyvena mokyklose, miega pasitiesę čiužinius, šoka, ar lyja, ar karštis spigina. Ir kasmet – skandalas dėl prastai suorganizuoto maitinimo.
„Gyvenimas kaip gyvenimas, bet maitinimas… Jei ne savi lašiniai, nežinia, kaip ten būtų… Mesti ir važiuoti namo? Galėtume, bet nesinori pasivesti. Piktina, kad jie ima didelius pinigus už bilietus, o mes atostogų sąskaita, sveikatos sąskaita šokame. Nes negalima taip, kad noriu šoku, nenoriu – ne“, – dalijasi šokėjas.
Ir nesunku suprasti kultūros savanorių, kurių dėka gyvuoja tradicija, apmaudą šventės organizatoriais, kurie pirmieji prisiima nuopelnus už gražų reginį, tačiau yra kažko nepadarę iki galo, ir tas kažkas kartojasi kiekvienoje šventėje.
„Todėl gal jau ir baigsiu šiemet. Galvoju, bet kaip bus, dar nežinau“, – sako Vilmantas. Nes gerų dalykų būna esant kolektyve – bendravimas, kelionės ne tik po Lietuvą, bet ir į užsienį, į didžiules šokių šventes, tokias kaip Europiada.
Pati įsiprašė šokti
„Man šita dainų šventė buvo septinta“, – Audronė Stoškienė atsakymą tarsi būtų paruošusi. Žinia, ji finansininkė, skaičiuoti jos stichija. O į šokius, kurie po „tegul ne fizinio, bet atsakingo darbo – tikra atgaiva: išvėdinti galvą, pajusti grožį, suprasti, kad gali dar kažką kito padaryti“, ji įsiprašė pati prieš 27-erius metus.
„Pradėjau šokti 1997-ais. Tų metų vasarą su savivaldybės delegacija ir „Mituvos“ kolektyvu važiavau į Moldovą. Tai buvo mano pirma užsienio kelionė. Pakliuvau į tą gražią kompaniją, ir man buvo labai gražu stebėti „Mituvos“ šokius. Jau kelionėje pasikalbėjau su vadove Ada Baubliene, kad ir aš norėčiau, bet ji man nieko nepažadėjo – nebuvo vietų. Bet gana greitai Ados dukra išvažiavo dirbti į Vilnių ir liko jos šokių partneris Kęstas Vaznys. Paskambino man Ada ir pakvietė šokt. Apsidžiaugiau labai!“ – prisiminė Audronė ir neslėpė, kad pradžioje nebuvo lengva.
„Bet, kaip dabar prisimenu, Kęstas taip ramiai sakydavo: jei neišėjo vieną kartą, išeis antrą, neišeis antrą, išeis trečią. Jis man padėdavo, o aš, kaip finansininkė, žingsnelius skaičiuodavau, – šypsodamasi pasakoja ji. – Ateiti naujam žmogui, kai visi viską moka, yra sudėtinga. O po metų – pirmoji mano dainų šventė, pirmas krikštas.“
Užima amą: kaip gražu!
Kaip Audronei pasirodė ta pirmoji šventė, kuo kitokia šiųmetė, jubiliejinė?
„Pirmoji man paliko tikrai didelį įspūdį, nes pirmoji. Ji vyko „Žalgirio“ stadione, kurio dabar jau nebėra. Begalės žmonių, begalės žiūrovų – tai didžiulis skirtumas ir apgailestavimas, kad dabar šokam labai mažame. Darbo įdėta daug, o gyvai pamatyti gali labai mažai žmonių“, – pasakoja A. Stoškienė.
Visiems parodo televizija. Šokėjai, beje, irgi tik per televizorių pamato.
„Grįžus iškart žiūrėjau įrašą per televizorių. Jau šokant man kvapą gniaužė, o kai pamačiau nufilmuotus iš viršaus tuos tautinius raštus!.. Atrodo, nei to vargo nebuvo – rezultatas pranoko lūkesčius“, – žavėjosi Audronė ir tvirtino, kad pavargti repeticijose tikrai prisieina. – Šokėjai tikrai atidirba repeticijose, ir vaikai, ir suaugusieji. Mes išvažiuojam į šventę mokėdami žingsnelį, o kaip padaryti tą raštą, sujungti tūkstančius šokėjų! Ir kai pamatai, užima amą, kaip gražu!“
Savanorystė – spalvotam gyvenimui
Audronė tvirtino šiemet ypač pajutusi, kad yra kažko didelio, svarbaus ir gražaus dalis. Kad iš miestelių, kaimų suvažiavę saviveiklininkai yra šimtametės dainų šventės tradicijos palaikytojai ir tęsėjai.
„Sunku žodžiais apibūdinti jausmą, kai esi dalyvis, o ne žiūrovas. Gal tas jausmas irgi su metais atėjo, bet šiemet tikrai labai jaučiausi, kad, nors mažytė kilpelė, bet esu to rašto dalis, svarbi. Manau, kad visi, kurie kūrė tą šventę, kurie šoko, taip jautėsi ir iš visos širdies tą darė, – sakė mituviškė. – Mes esam savanoriai, tie, kurie po savo darbų, kartais po sunkių fizinių, ateina, kartais nelabai su šypsena, nes yra pavargę, bet ateina ir šoka, ir padaro didžiulį darbą, sukuria didžiulį grožį. Man ta „užklasinė veikla“ visada buvo atgaiva šalia skaičių. Visada su dideliu džiaugsmu einu į šitą veiklą ir atiduodu šimtu procentų, kiek galiu.“
„Jei per savaitę du kartai po dvi valandas, per mėnesį 16, per metus 192. Galima išmesti porą mėnesių – atostogos, bet jau 27 metai kaip šoku, tai susidaro daugiau nei 5 tūkstančiai valandų. Ir čia be koncertų, be gastrolių“, – savanoriavimui skirtą laiką suskaičiavo A. Stoškienė.
Šokis – ne vienintelė sritis, kuriai ji aukoja savo laiką. Daug metų Audronė savanoriavo Jurbarko ir Belgijos miesto Lakdalio jaunimo stovyklose.
„Jei tos valandos būtų mokamos, kažkiek būtum uždirbęs, – sakė Audronė, – bet pinigais tas malonumas nepamatuojamas. Ir smagu, ir gražu, ir man labai patinka. Norėčiau visiems pasakyti: kad gyvenimas būtų šviesus, gražus ir spalvotas, šalia darbo reikia turėti bent vieną mėgstamą veiklą. Tai nebūtinai šokis, tai gali būti bet kokia savanorystės forma – kai duodi ir gauni, gauni ir duodi. Linkiu visiems tokią veiklą ir tokią savanorystę surasti!“
