Net ir klestinčioje visuomenėje yra tokių žmonių, kuriems reikalinga pagalba – materiali ar geru žodžiu bei dėmesiu išreikšta. Šalia valstybės įstaigų, besirūpinančių jaučiančiaisiais nepriteklių, savo laiką ir širdies šilumą jiems aukoja įvairių organizacijų savanoriai. Viena tokių organizacijų – Jurbarko „Caritas“ kitąmet minės veiklos trisdešimtmetį.
Trūksta pajėgų
Nuo 2015 m. pavasario Jurbarko „Caritui“ vadovauja Alma Busch, į organizacijos veiklą įsiliejusi 2009 m., kai anapilin išlydėjo vyrą. „Aš – praktikuojanti katalikė. Netektis paskatino ieškoti vietos, kur galėčiau būti naudinga ir pasidalyti savo laiku. Ėjau ieškoti „Carito“, žinojau, kad tokia organizacija veikia, bet nežinojau, kur jos ieškoti“, – prisimena „Carito“ pirmininkė, vos nenuėjusi į kitą labdara užsiimančią organizaciją.
Dvylika metų organizacijai vadovavo Dalia Sniečkuvienė. A. Busch – viena jauniausių Jurbarko „Carito“ narių, talkino jai, pavežėdama savo transportu, organizuojant veiklą.
Šiuo metu Jurbarke yra 11 karitiečių, kurioms talkina 15 savanorių. Organizacijoje – vyresnio amžiaus moterys, o tarp savanorių yra ir jaunimo, ir vyrų, dažniausiai karitiečių antrųjų pusių.
Jurbarko dekanatui priklauso dar septyni „Carito“ skyriai – Seredžiuje, Veliuonoje, Raudonėje, veikla atgijo Girdžiuose, Vadžgiryje ir Eržvilke, karitietės aktyviai veikia ir Vertimuose. Dekanate yra 66 karitiečiai bei 40 savanorių.
Garbaus amžiaus karitietės, daug metų padėjusios vargstantiems, jau palieka organizaciją ir pačios labai laukia užsukant buvusių bendražygių. „Prieš Kalėdas aplankėme buvusias karitietes, išgėrėme arbatos. Moterys labai laukia tokių vizitų“, – sako A. Busch.
Išeinant „senajai gvardijai“ naujų narių atsiranda sunkiai. „Pajėgų labai trūksta. Organizacijoje savanoriškai dirba vyresnės, pensijoje esančios moterys. Gerai, kad savanoriauti prisijungia jaunesnių žmonių. Mokyklose merginos kreipėsi į tikybos mokytoją, klausdamos, kaip gali prisidėti prie organizacijos veiklos, savo drauges pakalbinu prisijungti“, – sako A. Busch. „Carito“ veikloje dalyvauja daugiau laiko turintys asmenys, o dirbantys, vaikų turintys tokiai veiklai paprasčiausiai neranda laiko.
Rėmėjų neturi
„Caritas“ savo veiklą vykdo aukotojų ir labdarių dėka. Bažnyčioje įrengta aukų dėžutė, į kurią keliauja parapijiečių aukos, finansiškai organizaciją paremia klebonas D. Auglys. „Aukų dėžutė tuščia nebūna, tačiau paaukojamos sumos – tikrai nedidelės. Nuolatinių rėmėjų neturime, todėl galime padėti tik ištikus bėdai ar prieš didžiąsias metų šventes“, – sako Jurbarko „Carito“ vadovė.
Kartais „Carito“ organizaciją paremia verslininkai, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. „Caritas – organizacija, per kurią gali reikštis žmonių gerumas“, – įsitikinusi A. Busch. Tačiau to gerumo per kraštus neplūsta.
Karitietės prieš Kalėdas rengia žvakelių dalijimo už auką akciją, jų galima įsigyti bažnyčioje, o paskutinius pora metų – ir prekybos centruose. Akcija pasisekė – tai didelė paspirtis mūsų biudžetui“, – tikina A. Busch.
Kartais jurbarkiečius pasiekia parama per Lietuvos „Carito“ organizaciją. Taip pernai rajono gyventojams buvo išdalytos 57 poros naujų pašiltintų guminių batų.
Dalijasi, kuo gali
Nepaisant nepastovių finansavimo šaltinių, karitietės turi savo tradicijas. Moterys kasmet su lauknešėliais prieš Velykas ir Kalėdas aplanko vienišus jurbarkiečius. Sąrašus tokių žmonių gauna iš savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, apie pagalbos reikalingus žmones praneša kaimynai, artimieji. „Mes visko nežinome, todėl labai raginame žmones kreiptis ir pranešti, jei kam reikia pagalbos. Mes nuolat padėti negalime, tačiau kartais aplankysime, pagelbėsime“, – ragina „Carito“ vadovė.
Pernai karitietės prieš Velykas aplankė 27 šeimas ir lauknešėlius įteikė 34 žmonėms, o prieš Kalėdas katalikiškos organizacijos narių dėmesio sulaukė 45 žmonės 36 šeimose. Praėjusiais metais karitietės pasirūpino 203 žmonėmis.
„Pastebime, kad kasmet vienišų žmonių sąrašai ilgėja, o vaikų – trumpėja. Vyresni žmonės daugiau laukia ne materialių dovanų, o bendravimo ir dėmesio“, – tikina A. Busch.
Jau dvejus metus prieš Kalėdas karitietės aplanko ir Nakvynės namų klientus. Jiems skirtuose lauknešėliuose – higienos priemonės, o prie šventinės arbatos meldžiamasi ir kalbamasi. „Tai – tolerancijos egzaminas mums pačioms. Nėra lengva priimti nuo visuomenės normų atitrūkusį žmogų“, – tikina A. Busch.
Antrą kalėdų dieną „Carito“ moterys klebonijoje rengia šventę vaikams. 45 mažieji jurbarkiečiai pernai sulaukė dovanų – saldumynų ir knygelių.
„Kasmet pasirenkame vieną daugiavaikę šeimą, kuriai stengiamės padėti. Prašome žmonių paaukoti baldų, rūbų. Tačiau ne visada mūsų pastangos įvertinamos. Sulaukiame pasakymo, kad toks mūsų darbas, o mūsų dėmesys priimamas, kaip kišimasis į šeimos gyvenimą“, – pasakoja „Carito“ vadovė.
A. Busch pasakoja apie daugiavaikę šeimą, kurios vaikus prieš pora metų karitietės krikštijo. „Dabar jau laikas kai kuriuos vesti prie Pirmosios komunijos, tačiau šeimoje to noro nelabai yra“, – šypsosi moteris. Bet karitietės pasiryžusios krikštamočių misiją atlikti iki galo.
Prieš Vėlines karitietės lanko apleistus kapus, uždega žvakeles. Pernai tokių kapų suskaičiavo 25.
„Carito“ būstinėje, Cvirkos g. 10, renkama ir dalijama labdara. „Labai prašome, kad žmonės atneštų tvarkingus daiktus. Mes neturime sąlygų tvarkyt rūbų, o ir sandėliuoti nelabai galime – patalpos nešildomos, drėgnos“, – sako A. Busch. Ir ateinantieji pagalbos nori gražesnių, tvarkingų rūbų. Pernai labdaros gavo 127 jurbarkiečiai.
Padeda ir maldomis
„Savo būstinėje mes rankamės kiekvieną antradienį nuo 9 iki 13 val., tačiau čia ne tik labdarą priimame ar dalijame. Karitietės čia kalba rožančių, meldžiasi“, – sako organizacijos pirmininkė, ir pati čia išmokusi kalbėti rožančių. Moterys meldžiasi už rajono žmones, jų bėdas, už šeimas, vaikus ir sergančiuosius. „Valome erdvę“, – šypsosi A. Busch.
Organizacijoje jau ne vienus metus veikia Meilės Karvauskienės vadovaujama maldos grupė. Už nedidelę auką karitietės meldžiasi įvairiomis intencijomis. Tai – dar vienas šaltinis, iš kurio gali pasirūpinti vargstančiaisiais. „Sausio 1 d. Meilei Karvauskienei sukako 85-eri. Nežinau, ar ji dar galės vadovauti šiai grupei, bet melstis mes nenustosime“, – sako A. Busch.
Karitietės prisideda ir prie respublikinių katalikiškų renginių – rugsėjį vyksta į Šiluvą, kur dalija arbatą maldininkams, organizuoja transportą jurbarkiečiams, kurie nori vykti, vyko į arkyvyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimą ir aplanko bendramintes kituose dekanatuose, svečiavosi Pažaislio vienuolyne.
„Galbūt „Caritas“ buvo šiek tiek pasimiršęs, tačiau veikla visada vyko. Dabar auga savanorystės kultūra. Ypač tai supranta svetur pabuvęs jaunimas. Sulaukiame užsienyje dirbančių moterų dėmesio, kurios ten mato visai kitokį žmonių požiūrį į labdaringą veiklą ir grįžusios nori prisidėti. Smagu, kai keliaudamas užsienyje pamatai „Carito“ uniforma vilkinčią moterį su lauknešėliu rankoje. Supranti, kad ir tu esi tos gailestingos pasaulinės organizacijos dalis“, – mintimis dalijasi A. Busch.
Kad galėtum neatlygintinai dalytis savo laiku ir atjauta, turi nueiti ilgą kelią ir sukaupti daug išminties. Tikriausiai todėl tokiose organizacijose kaip „Caritas“, samariečių bendrija, daugiausia vyresnio amžiaus žmonių. „Mes randame ryšį su kitomis organizacijomis, prisidedame prie jų veiklų, dirbame drauge. Ir nenorime konkuruoti su socialiniais darbuotojais. Tų, kuriems reikia padėti, visiems užteks“, – mano A. Busch. Pasak jos, grąža iš šito darbo – pati geriausia – pasitenkinimas tuo, ką darai. „Dauguma karitiečių padėtų žmonėms ir nebūdamos šios organizacijos dalimi, tačiau per „Caritą“ galima padaryti daugiau“, – įsitikinusi A. Busch.
Jūratė Stanaitienė
