Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje veikia paroda „Šviesa Tiesa“, pristatanti trijų menininkų, Kudirkos Naumiesčio plenero dalyvių, tapybos darbus. Sausio 18 d. parodą atidarė ir su žiūrovais kalbėjosi darbų autoriai. Tačiau į pasimatymą su menininkais dar galima suspėti visą vasario mėnesį, nes, anot jų, iškalbiausi yra vaizdiniai – šiuo atveju tai, kas kabo ant parodų salės sienų.
Parodoje pristatomi profesionalių tapytojų Mindaugo Pauliuko, Romano Averincevo ir Manto Maziliausko kūriniai iš jubiliejinio – trečiojo ir ankstesnių Kudirkos Naumiesčio plenerų.
Kudirkos Naumiesčio pleneras – neformalus patriotiškai nusiteikusių menininkų renginys. „Dirbam spartietiškomis sąlygomis – pas mus minkštai nepagulėsi, skrandžio gerai neprisikimši, bet jau idėjų!..“ – neformalaus, vadinasi, ir jokio finansavimo iš niekur negaunančio plenero ypatumus vardijo M. Pauliukas. Jo įsitikinimu, projektų rašymas kuriančiam žmogui yra vergiškas darbas, prasilenkiantis ne tik su kūryba, bet ir su logika. Šio Jurbarke gyvenančio tapytojo ir menotyrininko iniciatyva paroda atkeliavo ir į mūsų miestą.
Idėjas generuoti padeda ir pasirinkta plenero vieta – miestelis Šakių rajone ypatingas tuo, kad jame Vincas Kudirka parašė Tautišką giesmę, tapusią Lietuvos himnu. Šviesa ir tiesa – tos konceptualios giesmės raktiniai žodžiai. Šviesos ir tiesos dvasia tarsi tebesklando Kudirkos Naumiestyje.
„Šviesa, tiesa limpa ir prie tapybos: jei yra tik tamsa – nėra spalvų, jei nėra spalvų – nėra tapybos, – M. Pauliukas taip kalbėjo apie parodos pavadinimą, kuris taip pat atspindi ir plenero dalyvių patriotiškumą. – Kadangi pleneras neformalus, nenorime už nieko slėptis, niekam neatsiskaitome, todėl – ką norime, tą ir darome. Ką jaučia širdis. Čia eksponuojame trijų plenerų darbus, bet ne viską. Stengėmės išlaikyti vientisą vaizdą, parodantį, kas mes esame, atskleidžiantį mūsų asmenybes.“
Jurbarkietis tapytojas teigė trečiajame plenere metęsis į politiką ir savo darbus apibūdino kaip politinį impresionizmą. Jo paveiksluose dominuoja Kudirkos portretas. Komponuodamas jį su, pavyzdžiui, šiuolaikinių politikų spalvotais portretais, kuriais mirga pilkos miestelių skelbimų lentos, tapytojas kelia vertybių klausimą: kas ką suvalgys – Kudirka ar pilvas.
Romano Averincevo parodoje „Šviesa Tiesa“ pristatytuose darbuose dominuoja iš natūros nutapytos Kudirkos Naumiesčio kapinių skulptūros. Pats autorius savo kūrinius vadina primityvistiniais, šiek tiek ironiškais, bet nuoširdžiais. „Tikras menininkas ne tas, kuris tapo gražiai, apsimetinėdamas ir stengdamasis kam nors įtikti“, – sakė parodos atidaryme Romanas.
Nuoširdumą vertinantis R. Averincevas prisiminė jam įstrigusią vieno vaiko frazę, pasakytą apie jo darbus: mano penkiametė sesutė geriau nupaišytų. „Tai yra stipru, kai taip pasako. Blogiausia, kai nieko nesako“, – įsitikinęs tapytojas. Parodos lankytojams tapytojas nuoširdžiai pasakojo apie gyvenimą su mama Veiveriuose ir sugyvenimą su savo negalia.
Tapytojas Mantas Maziliauskas pabrėžė, koks svarbus kūryboje yra ne tik kūrėjas, bet ir žiūrovas. „Mes, trys tapytojai, sudarome tris kampus, o jūs esate kaip ketvirtas kampas, – sakė jis susirinkusiesiems į parodos atidarymą. – Svarsčiau, kokia šio pastato paskirtis – čia buvo cerkvė, laikyti arkliai, bet svarbiausia yra šios dienos susitikimas.“
M. Maziliausko darbuose dominuoja spalvos ir atspalviai – tai toninė tapyba. Kudirkos Naumiestyje nutapytuose darbuose gausu prūsiškų motyvų, nes ta vieta ir yra jungtis su Prūsija.
„Tapyba man yra raiškos būdas. Galima nutapyti jausmą, nuotaiką. Mano darbuose nutapyti mano vidiniai matymai – man tai yra tikrovė“, – teigė menininkas. Kiekvienam menininkui svarbu, kad žiūrovas atpažintų kūrinyje pavaizduotą jam svarbią tikrovę. „Jeigu atsiras nors vienas žmogus, kuris supras, vadinasi įvyks jo ir mano pasimatymas“, – sakė M. Maziliauskas.
Vilnietis M. Maziliauskas yra ne tik tapytojas, bet ir architektas. Su žmona, irgi tapytoja, ir trim vaikais jis gyvena savo suprojektuotame ir užmiestyje pasistatytame name, kurio visas įdomumas, pasak autoriaus, yra paprastume.
Parodos atidarymas, pasak M. Maziliausko, yra pasimatymas ir pasikalbėjimas su žiūrovais. Tačiau iškalbiausi, anot jo, yra vaizdiniai, todėl kai dailininkas kviečia ateiti į parodą, tai yra kvietimas ne pasikalbėti, o pasimatyti.
Tad dar visą mėnesį į pasimatymą Jurbarko parodų ir koncertų salėje kviečia Mindaugas, Romanas ir Mantas – Kudirkos Naumiesčio plenero dalyviai.
Danutė Karopčikienė
