„Dainių“ sėkmės kelias – trys plėtros dešimtmečiai (3)

Vasario mėnesį UAB „Dainiai” paminėjo savo veiklos trisdešimtmetį. Nors per tą laiką „Dainiai” tapo viena geriausių savo srities įmonių Lietuvoje ir Europoje, o pernai pasiekė 24 mln. Lt apyvartą, dauguma rajono gyventojų apie šią įmonę žino labai nedaug – tik tiek, kad čia auginamos kiaulės smardina Jurbarką. Vis dėlto verta į „Dainius” pažvelgti ir kitu žvilgsniu, nes įmonėje dirba apie pusantro šimto žmonių, o grūdus „Dainiams” parduoda daugybė Jurbarko ir Šakių rajonų ūkininkų.

UAB „Dainiai” direktoriui Kasparui Jurevičiui trys dešimtmečiai pralėkė lyg viena diena. Jis čia dirba jau 34 metai – nuo tada, kai Smalininkų mokomasis ūkis, kuriam jis vadovavo, buvo sujungtas su technikumu ir rajono vadovai jam pasiūlė statyti tarpūkinį gyvulininkystės ūkį. „Esu inžinierius, visada mėgau statybas, todėl pasakiau, kad statyti galiu, bet kiaulių tai jau neauginsiu”, – šypsosi K. Jurevičius, neplanuotai ilgai užsilikęs „Dainiuose”.

Pinigus tarpūkinei gyvulininkystės įmonei pastatyti turėjo sudėti kolūkiai, bet Jurbarke jie nebuvo turtingi, todėl su Lietuvos delegacija nuvažiavę Maskvon, tarpininkaujant Sovietų sąjungos Žemės ūkio ministerijai, jurbarkiečiai iš centrinio didžiosios šalies banko dešimčiai metų gavo 6 mln. rublių paskolą. Tai buvo įspūdinga suma. Už 4,2 mln. rublių pavyko pastatyti pramonines kiaulių auginimo fermas, o už likusius pinigus – 32 butus, Jurbarkų vaikų darželį-mokyklą, nutiesti ir su miestu sujungti inžinerines komunikacijas. 1979 m. spalio mėnesį kompleksas buvo priduotas valstybinei komisijai ir įvertintas labai gerai. Tuo metu įmonė per metus užaugindavo 12 tūkst. kiaulių.

„Sekėsi neblogai, nes pavyko surinkti gerus specialistus, pažiūrėjome, kaip kiaulės auginamos geriausiuose Lietuvos kompleksuose – į užsienį tada juk nenuvažiuodavome”, – sakė K. Jurevičius.

Paskolą Maskvos bankui su 1-1,5 proc. palūkanomis „Dainiai” grąžino per aštuonerius metus, vėliau kasmet įmonei likdavo apie milijoną rublių, todėl nieko nelaukdamas K. Jurevičius užsimojo „Dainius” išplėsti. Sukūrus įmonėje statybos padalinį, buvo statomos ne tik naujos fermos, pašarų gamybos cechas, šiltnamis ir kiti gamybiniai pastatai, bet ir miestelio katilinė, butai darbuotojams, sporto salė. Didėjo kolektyvas, kasmet daugėjo auginamų kiaulių. 1991 m. įmonė tapo valstybine, o po poros metų Lietuvos Vyriausybė nusprendė ją privatizuoti. Pasak K. Jurevičiaus, buvo skaudu – valstybė, nedavusi „Dainiams” nė lito, nusprendė, kad tai jos turtas ir nutarė jį parduoti.

Po privatizacijos įmonę valdė 260 savininkų. Viena laimė, tikina K. Jurevičius, kad jie buvo protingi ir pavyko susitarti, kad fermas reikia atnaujinti ir plėsti, o gamybą būtina intensyvinti diegiant naujas, moderniausias technologijas. Tiesa, buvo laikas, kai ir apie „Dainius” suko ratus nusikalstamos jėgos struktūrų atstovai, todėl pasitaikius patogiai progai įmonė už 4 mln. Lt atsipirko didžiąją dalį „Dainių” akcijų ir padalijo jas darbuotojams. Dabar „Dainiuose” dirbantys žmonės valdo daugiau kaip 60 proc. akcijų, todėl nereikia bijoti, kad vieną dieną įmonė atsidurs kokios nors korporacijos rankose.

Pirmąjį modernizacijos projektą „Dainiai” pradėjo įgyvendinti dar 1994 metais. Pamažu visas pagalbines patalpas pritaikė auginti kiaulėms. Nors dabar atrodo, kad į fermą nė uodas snapo neįkištų, kiaulės čia gyvena kur kas laisviau nei kitose europinių standartų besilaikančiose įmonėse. „Dainiai” vienai kiaulei skiria po 0,8 – 0,85 kv. m, tuo tarpu danų kiaulidėse vienam gyvuliui turi užtekti 0,65 kv. m.

„Padarėme „Dainiuose” tiek, kiek turėjome pinigų – iš banko dar niekada nesiskolinome, dirbome ne tik rankomis, bet ir galva. Manau, kad mums sekėsi: nė vienų metų nebaigėme su nuostoliais ir pasiekėme labai neblogų rezultatų”, – tikina K. Jurevičius.

Pasak įmonės vadovo, „Dainiai” niekada nesivaikė tokio intensyvumo, koks pasiekiamas kiaulių auginimo madas Lietuvoje diktuojančių danų kapitalo įmonėse. Danai kiaulę iki 110 kg sugeba užauginti per 150 dienų, o „Dainiuose” ji auga 180 – 186 dienas. „Mums taip geriau – ir mėsa būna brandesnė, ir gyvulys sveikesnis, ir pelno gana”, – tvirtina K. Jurevičius.

UAB „Dainiai” direktorius nesižavi ir aukštesnės genetinės kilmės, greičiau augančiais, bet ir dažniau sergančiais veisliniais gyvuliais. Iki šiol įmonėje auginamos Lietuvos baltųjų veislės kiaulės, kurios kryžminamos su landrasų kilmės gyvuliais, o jų palikuonys sėklinami specialių mėsinių veislių genetine medžiaga. Pernai įmonėje užauginta net 43 tūkst. kiaulių, joms sušerta apie 13 tūkst. tonų grūdų. Grūdus pašarams „Dainiai” perka tik iš Jurbarko ir Šakių rajonų ūkininkų, todėl nuolatiniams įmonės partneriams K. Jurevičiaus durys visuomet atviros. „Stengiamės ūkininkams už grūdus sumokėti per savaitę, o jei reikia – ir avansu”, – tikino K. Jurevičius.

Pasak „Dainių” vadovo, pernai įmonė sunkmečio nepajuto. Nors lyginant su 2008 m. kiekviena užauginta kiaulė buvo parduota 60 Lt pigiau, įmonei pavyko 40 Lt sumažinti savikainą, todėl metai baigti pelningai. K. Jurevičius tikina, kad per tris dešimtmečius įmonė nė karto nepatyrė nuostolių, nors būdavo, kad nuo kiekvienos užaugintos kiaulės „Dainiams” likdavo vos po 8 Lt. Bet būdavo, kad kiaulė duodavo ir 90 Lt pelno.

Kad šie metai bus gerokai sunkesni už praėjusius, jau dabar aišku – Rusija kiaulienai pradėjo taikyti didžiulius muitus, dėl to „Dainiai” nuo kiekvieno kilogramo mėsos praras po 25 euro centus. Nors K. Jurevičius tikina, kad jam labiau patinka įmonėje užaugintas kiaules parduoti Lietuvoje, be galimybės parduoti gyvulius Rytų rinkoje įmonei išsiversti būtų sunku. Pirmiausia dėl to, kad vos tik užsidaro Rusijos rinka, Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, kurių dabar šalyje liko vos keletas, pradeda diktuoti kainas.

„Kiaulė – ne plyta, į sandėlį jos nepadėsi. Kiekvieną savaitę mūsų fermose gimsta po 1000 paršelių ir kiekvieną savaitę turime parduoti apie 900 kiaulių, kad atsirastų vietos penėti kitas. Gali palaukti savaitę, iš didelės bėdos – dvi, bet paskui, nori ar nenori, užaugintus gyvulius turi parduoti. Rytų rinka mus apsaugo nuo tokių perdirbėjų manipuliacijų, nors norinčiųjų pirkti „Dainių” kiaules visuomet turėjome pakankamai – galėtume parduoti dvigubai daugiau gyvulių nei užauginame”, – tvirtino K. Jurevičius.

Maždaug penktadalis užaugintų kiaulių paskerdžiama „Dainiuose”. Šiek tiek mažiau nei pusė likusių gyvulių parduodama Rusijos mėsos perdirbimo įmonėms, apie 55 proc. – Lietuvos rinkai. K. Jurevičius tvirtina, kad labiausiai jam patinka parduoti kiaules Lietuvos įmonėms, blogai tik tai, kad jos neskuba atsiskaityti su augintojais – nors turėtų sumokėti per mėnesį, dažnai užtrunka ir du ar tris. Tuo tarpu Rusijos užsakovai atsiskaito prieš išvežant gyvulius iš įmonės.

„Dainių” mėsos gaminiai visuomet turėjo paklausą – jais prekiaujama kaimyniniuose Šakių ir Raseinių rajonuose bei Jurbarke, įmonė turi firmines parduotuves. Mėsos perdirbimo ceche dirba 36 žmonės, per metus čia pagaminama apie 190 t mėsos gaminių.

„Dainių” produkcija visuomet turėjo savo pirkėją, nors konkuruoti su lenkiškos mėsos gaminiais, kuriems valstybė taiko tik 7 proc. PVM, tikrai neįmanoma. Vis dėlto tikime, kad pavasarį prekyba atsigaus ir mūsų užaugintą mėsą žmonės visuomet pirks „Dainių” mėsos gaminius”, – įsitikinęs K. Jurevičius.

Šiuo metu įmonėje dirba 143 žmonės, jų atlyginimo vidurkis – 1990 Lt, nors „Dainiams” išlaikyti vieną darbuotoją per mėnesį kainuoja 2834 Lt. Pernai įmonė valstybei sumokėjo 2 mln. 381 tūkst. Lt mokesčių.

Nors K. Jurevičius įsitikinęs, kad jei įmonė nieko nestato, nesiplečia ir neinvestuoja, tai neilgai trukus pradeda merdėti, plėsti „Dainių” čia, kur jie dabar yra, daugiau nežadama. K. Jurevičius pripažįsta, kad prieš trisdešimt metų, renkant vietą tarpūkinei kiaulių auginimo įmonei, buvo padaryta klaida – jei ji būtų toliau nuo miesto ir kur nors tarp miškų, šiandien niekam netrukdytų ir jokių problemų nebūtų. Norėdamas, kad miestą ir aplinkines gyvenvietes pasiektų mažiau smarvės, K. Jurevičius puoselėja planus išskaidyti „Dainius” į atskiras, toliau nuo miesto esančias fermas. Taip daroma daugelyje pasaulio valstybių.

„Jei kiaules penėtume kur nors kitur, o „Dainiuose” augtų tik paršeliai, smirdėtų nepalyginamai mažiau. Suprantame, kad žmones smarvė nervina, tačiau nereikėtų visų šunų karti tik ant „Dainių” – iš šiaurės vakarų pusės vėjas pučia ne tik mūsų kiaulių kvapus. Jurbarkų bendrovė turi apie 1000 karvių, greta įsikūrę ūkininkai – dar bene pusę tiek, o kur dar valymo įrenginių kvapai? Kiekvieną kartą lankydamiesi užsienyje ieškome būtų šią problemą spręsti, bandome chemines medžiagas, kurios reaguoja su amoniaku, laukiame, kol jos bus įteisintos naudoti Europos Sąjungoje, bet kai oras slogus ir vėjas iš šiaurės vakarų – padaryti ką nors, kad nesmirdėtų, nėra lengva”, – tikino K. Jurevičius. Naujausiomis kvapų naikinimo technologijomis direktorius domėsis ir šią savaitę Kanadoje, kur vyksta su Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovais.

Vien per pastaruosius penkerius metus įmonė į mėšlo ūkio pertvarkymą investavo apie 3 mln. Lt. Šios investicijos taip pat skirtos aplinkai tausoti. Kad ir kaip skeptiškai būtum nusiteikęs „Dainių” atžvilgiu, reikia pripažinti, kad įmonė visuomet stengėsi gyventi tvarkingai ir gražiai – ne vieną prizą ir premiją yra gavusi ne tik už gamybinius rezultatus, bet ir už aplinkos puoselėjimą. 2007 m. „Dainiai” buvo pripažinta geriausia Tauragės apskrities įmone, o pernai – geriausia Jurbarko rajono įmone.

Lietuviai kiaulieną valgė, valgo ir valgys, nes mums tai įprastas maistas. O problemas, kurias kelia kiaulės, gal jau netrukus padės išspręsti mokslas. Nors K. Jurevičius įsitikinęs, kad stebuklų nebūna, jis tvirtina, kad jei kas nors sugebės idėją ištobulinti iki realybės, „Dainiai” būtų pirmieji, kurie imtųsi ją įgyvendinti.

Daiva BARTKIENĖ