Pačios brangiausios dovanos tos, kurias su meile ir nuoširdumu dovanoja vaikai. Tokią – nuoširdžią ir šiek tiek netikėtą – gavo smalininkietė Genovaitė Ralienė. Kai praėjusių metų rugpjūtį su savo vyru Bronislovu Raliu šventė deimantines vestuves, vaikai ir anūkai Genovaitei padovanojo jos pačios eilėraščių knygą.
Genovaitė Ralienė prisimena, kaip nustebo ir nudžiugo atidariusi vaikų iš Vilniaus atvežtą ir padovanotą didelę gražią dėžę – rado joje savo pačios eilėraščių knygas. Gražiai išleista knyga, pavadinta „Rodos, bėgu supintom kasom“, turi paskyrimą, kurį užrašė mamos eilėraščius išleisti sugalvoję vaikai: „Mūsų mylimiausiai ir brangiausiai…“ Deimantines vestuves atšventę Genovaitė ir Bronius Raliai užaugino dukrą Nijolę ir sūnus Eugenijų ir Audronių, turi pulką anūkų ir proanūkių.
Knygelės autorė pasakoja, kad eiliuoti jai sekdavosi nuo vaikystės – prisireikus mokykloje kokio posmo nesunkiai jį sudėdavo. Jaunystėje buvo prirašiusi sąsiuvinius meilės eilėraščių, bet jie kažkur išsibarstė, gal ir nebuvo didelio noro juos išsaugoti. Genovaitė sako, kad mokykloje matematikė ji buvo prasta, bet kalbos, ypač lietuvių, sekėsi puikiai, tačiau su literatūra savo gyvenimo nesiejo. Darbas, šeima, o jaunystės pomėgis eiliuoti buvo atidėtas daugeliui metų ir vėl prisimintas, kai užaugo vaikai ir ištuštėjo namai.
Datų po savo eilėraščiais Genovaitė nerašo, į knygelę „Rodos, bėgu supintom kasom“ sudėta jos pastarųjų metų kūryba. „Papasakoti apie tai, kaip rašau, sunkiau, nei eilėraštį parašyti, – sako kurianti moteris. – Aš labai myliu gamtą, visi metų laikai man gražūs.“ Sužaliavęs beržas, žydinti gėlė, net paprastutė smilga – pamerkta vazelėje ji puošia buitį arba… tampa eilėraščio posmu. Nors eilėraščių žmogus dažnai kalba pirmuoju asmeniu, Genovaitė apie tai sako: „Rašai ir įsivaizduoji, kad taip galėtų būti, juk ne apie save rašai.“
Žodžiai į posmus susirikiuoja dažniausiai vėlų vakarą ar naktį, kai viską aplinkui gaubia tyla ir ramybė. Pomėgis eiliuoti nuveja liūdesį ir nerimą – kartą, kai liga kelioms dienoms paguldė Genovaitę į lovą, ji parašė keliasdešimties posmų eilėraštį „Vilko vestuvės“. Šis kūrinys ypač patiko Genovaitės vyrui Bronislovui. O gal ta eiliuota pasaka irgi taps knygele?
Mylimų žmonių rūpesčiu išleistoje knygoje „Rodos, bėgu supintom kasom“ sudėti ne tik G. Ralienės eilėraščiai, bet ir senos, vaikystės ir jaunystės metus menančios fotografijos. Knygą sudarė Romualdas Norkus ir Genovaitės dukra pianistė Nijolė Ralytė ir anūkė – garsioji dainininkė Ieva Prudnikovaitė. Viršelyje – Genovaitės žento Lietuvos operos boso Vladimiro Prudnikovo paveikslas „Angelas“. O ant ketvirtojo viršelio puslapio šypsosi pati eilėraščių autorė Kuršių marių fone.
Knyga „Rodos, bėgu supintom kasom“ pristatyta Smalininkų bendruomenei, nuoširdžius G. Ralienės eilėraščius deklamavo technologijų ir verslo mokyklos mokiniai. O šiandien keletą savo eilėraščių smalininkietė G. Ralienė dovanoja „Šviesos“ skaitytojams.
Danutė Karopčikienė
