2004 metų kovo 29 dieną Zoknių oro uoste nusileido du Belgijos karališkųjų oro pajėgų naikintuvai „F–16 Fighting Falcon“. Tą pačią dieną, lygiai prieš 20 metų, tuometis premjeras Vašingtone įteikė ratifikacinius raštus, kurie reiškė Lietuvos, Latvijos, Estijos ir dar 4 valstybių tapimą NATO narėmis. Tačiau šios durys vėrėsi sunkiai – ilgą laiką Baltijos šalys buvo laikomos už „raudonosios linijos“ ir tik 2001 metais įvyko esminiai poslinkiai.
Diplomatai prisimena, kad tai buvo sudėtingas procesas – reikėjo iš esmės pakeisti požiūrį į Lietuvą, įtikinti Vakarus bei išspręsti šalies viduje vyravusią kritiką, kuri pasireiškė ir šūkiais „švietimo, o ne tankų“.
Šiandien 2004 m. kovo 29 diena užgožiama kitos datos – 2002 m. lapkričio 23 dienos, kai į Vilnių atvykęs tuometis JAV prezidentas George`as W. Bushas pasakė Baltijos šalims itin svarbią kalbą, kurios pagrindinė frazė šiandien iškalta lentelėje ant Vilniaus Rotušės: „Kiekvienas pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps JAV priešu.“
Tai buvo simbolinis gestas, tačiau svarbus kvietimas, nuskambėjęs Prahoje kelios dienos prieš istorinį vizitą. Lietuva, kartu su Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija buvo pakviestos prisijungti prie galingiausio Aljanso.
Sukakties proga dalijamės to meto diplomatų prisiminimais ir LRT archyvuose saugoma vaizdo medžiaga, kuri primena, kokį kelią Lietuva turėjo nueiti iki tapimo galingiausio gynybinio Aljanso nare.
Neišgirsti prašymai ir Lenkijos faktorius
Formaliai Lietuvos kelias į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) prasidėjo 1993 metų spalio 5 dieną, kai visos parlamentinės partijos pasirašė kreipimąsi į prezidentą, ir kitų metų pradžioje apie Lietuvos siekį Algirdas Brazauskas informavo NATO generalinį sekretorių Manfredą Vernerį.
Tačiau tada į Lietuvos siekį buvo žiūrima skeptiškai. NATO būstinėje apsilankęs A. Brazauskas pozityvių žinių neturėjo. Tai užfiksuota ir to meto „Panoramos“ reportaže:
Lietuvos narystė bloke priklausė ir nuo santykių su kaimynėmis. Anot diplomato ir buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio, nebuvo aišku, kuriuo keliu į Aljansą žengs Lietuva. Vis dar sklandė tarpukario konflikto su Lenkija šmėkla.
„Buvo galvojama, kad su Lenkija dėl istorinių komplikacijų, dėl Vilniaus klausimo ir dėl 1938 m. ultimatumo gerų santykių nebus. Todėl mūsų kelias į Europą eitų per Skandinaviją“, – prisimena A. Valionis.
Tačiau greitai buvo suvokta, kad be gerų kaimyniškų santykių su Lenkija Lietuvos grįžimas į Europą gali tapti pernelyg sudėtingas. Prasidėjo bendras Lietuvos ir Lenkijos politikų darbas.
„1996–1997 metais įvyko strateginės partnerystės sutarčių pasirašymas. Buvo įkurta parlamentinė Lenkijos ir Lietuvos asamblėja. Vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir labai aktyviai ir ilgai veikęs prezidentų konsultacinis komitetas. Šiuos tris dalykus per mažai vertiname“, – teigia tuomet ambasadoriumi Lenkijoje dirbęs A. Valionis.
A. Valionis vizito metu greta JAV valstybės sekretoriaus Collino Powello. Istorinius kadrus įamžinusio fotografo Pauliaus Lileikio teigimu, vizitas įsiminė ir žurnalistams, o jis tada naudojo pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. „Tvarka, organizacija, saugumas. Žurnalistų ir fotografų darbo mums buvo tik mokytis ir mokytis – tolerancijos, supratimo, kur koks apšvietimas, kaip geriau nufotografuoti savo lyderį, kur fotografai turi stovėti. Buvo visada prižiūrima, kad kas nors nepakenktų fotografavimui.“ / Pauliaus Lileikio nuotr.
Nors Lietuva savo narystę siejo su Lenkija, tačiau požiūris į kaimynę Vakaruose buvo gerokai palankesnis. Tai lėmė ir raudonosios linijos – NATO viršūnės palankiau vertino buvusias sovietų bloko valstybes, tačiau vengė žadėti garantijas buvusioms sovietinėms respublikoms, buvo vertinamas ir Rusijos veiksnys.
„Buvo tvirtinimų, kad pačių valstybių priėmimas į NATO destabilizuos saugumo padėtį. Girdėjosi, kad Baltijos valstybės yra neapginamos, turime išlaikyti prognozuojamą Rusiją, o ji aiškiai pabrėžė raudonąją liniją. Pasigirdo visokių argumentų, net egzistencinių klausimų dėl ateities, nes Rusija pati keičiasi“, – situaciją prisimena nuo 2001 m. ambasadore prie NATO dirbusi Gintė Damušytė.
Pačiame regione tuo metu sklandė gana dviprasmiškas požiūris į narystę NATO: tiek Latvija, tiek Estija pirmenybę teikė stojimui į Europos Sąjungą.
Anot „misteriu NATO“ vadinto Lietuvos vyriausiojo integracijos į NATO koordinatoriaus Giedriaus Čekuolio, teko skirti nemažai pastangų siekiant iš pagrindų pakeisti tokį kaimynių nusistatymą, nes tikėtis kvietimo buvo galima tik bendradarbiavimo keliu.
„Keliais frontais reikėjo patraukti už rankos ir estus, latvius, nes buvo aišku, kad vieni čia mes nepadarysime nieko. Karinis aljansas ir Baltijos šalys turi būti vieningi. Nuvažiavau į Rygą, Taliną, suformavom komandas po du žmones“, – teigė nuo 2001 m. integraciją koordinavęs G. Čekuolis.
Klausimas Clintonui ir santykiai su Rusija
1997 metais Madrido viršūnių susitikime Lietuva savo vardo neišgirdo. Tada pakviestos buvo Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusio NATO priešininko, sovietinio Varšuvos pakto bloko valstybės.
Jos visateisėmis narėmis tapo 1999 m. kovo mėnesį. Tai žymėjo ir tam tikrą poslinkį postsovietinėje erdvėje, tačiau buvusios „sovietinės respublikos“ vis dar buvo brėžiamos už raudonosios linijos.
Tačiau oficialaus vizito Varšuvoje metu tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas iš ambasadoriaus A. Valionio sulaukė klausimo, kada Baltijos šalys gali tikėtis tokio paties kvietimo.
„Uždaviau klausimą, sakydamas, kad Baltijos valstybės labai susirūpinusios ir kada galėtume mes žengti panašius aktyvius žingsnius, nes mūsų saugumas yra didesnėje grėsmėje. Aš buvau nustebęs, kad Clintonas atvykęs į Lenkiją labai gerai žinojo JAV ir Baltijos valstybių chartiją“, – pasakojo A. Valionis.
Kelionės, susitikimai, sutartys buvo didelio darbo dalimi, kurį Lietuvai teko įveikti kelyje į NATO. Vienu svarbesnių darbų išskiriama ir Baltijos šalių bei JAV chartija, pasirašyta 1998 m. sausio 16 dieną Vašingtone.
Minėta JAV ir Baltijos šalių chartija tebuvo tik pradžia pasiruošimo link. Priėmimas į Aljansą užtruko. Anot prisiminimų, čia veikė ir Rusijos klausimas – esą NATO lyderiai skeptiškai vertino ir antirusišką Lietuvos liniją.
„Čia kyla Rusijos klausimas, kai aš pradėjau dirbti 2001 metais, prasidėjo žūtys, Beslano tragedija, Putinas pradėjo laisvos spaudos naikinimą, kurio Vakarai, deja, nematė. Labai buvo svarbu, ar mes, būdami NATO nariais, galėsime palaikyti gerus santykius su Rusija“, – prisimena G. Čekuolis.
Būtent 1999–2002 metų laikotarpiu prasidėjo aktyviausia darbų stadija. Juolab pačioje NATO atsidūrė ir Lenkija, kuri itin aktyviai laidavo už Lietuvos narystę.
„Politinė dirva dar nebuvo parengta kviesti Baltijos valstybes tapti NATO narėmis. Nors ir buvo kalbama apie atvirų durų politiką, vis dėlto Vakarai nenorėjo peržengti raudonosios linijos, būtent kviesti buvusias Sovietų Sąjungos respublikas į NATO. Klimatas tada pradėjo keistis, nes garsiau mus užtardavo. Mes patys daug darėme, įsipareigojome įgyvendinti narystės veiksmų planą, po kiekvieno ciklo atsiskaitydavome“, – prisimena G. Damušytė.
Pakeliui į NATO ne tik buvo stiprinami santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau ir bandoma įtikinti ir kitas Aljanso nares. Juolab Baltijos šalys vis dar buvo menkai pažįstamos Vakarų bendruomenei.
„Tuo metu NATO atrodė tolima, bet kelias jau buvo rodomas. Krūvos Rytų tarybų buvo sukurta, taip pat ir mūsų atstovybė NATO, bet tai dar buvo labiau vaikščiojimas aplink, nei buvimas viduje“, – keliones į NATO valstybes prisimena G. Čekuolis.
Giedrius Čekuolis / LRT stopkadras
Postūmis – po rugsėjo 11-osios
Kelyje į NATO Lietuva dar aktyviau ėmė reikštis nuo 2000-ųjų. Buvo ieškoma galimybių koordinuoti veiksmus. Taip atsirado „Vilniaus dešimtukas“, kurį sudarė kvietimo laukiančios ir narystei aktyviai besiruošiančios šalys. Šiandien visos dešimtuko narės tapusios visateisėmis narėmis, o 7-ios iš jų kvietimo sulaukė 2002 metais.
„2000-ųjų pavasarį buvo nutarta, kad varžybos, kas taps viena Baltijos valstybe, buvo netikslingos. Perspektyvesnė idėja yra bendras solidarumas. Tas Vilniaus devintukas, kuris vėliau virto Vilniaus dešimtuku, ir buvo dar vienas labai svarbus žingsnis vėliau priimant ne tik Baltijos valstybes“, – teigia A. Valionis.
Tačiau iki pat 2001 m. konkrečių pažadų nebuvo. Diplomatai prisimena, kad ir požiūris buvo gana nuviliantis ir tikėtis narystės greitu metu buvo naivu.
„Atvykus į Briuselį 2001 m. sausio mėnesį, kai pradėjau savo mandagumo vizitus pas ambasadorius, praktiškai visi kolegos vengė kalbėti apie NATO plėtrą. Tai buvo šokas man pačiai, nes Lietuvos pagrindinis užsienio politikos tikslas buvo tapti NATO ir ES nare“, – prisimena nuo 2001 m. ambasadore prie NATO dirbusi G. Damušytė.
Diplomatams teko keliauti per valstybes nares, pasisakyti jų parlamentuose ir pristatyti Lietuvą, apie kurią dalis Europos turėjo nedaug informacijos.
„Ką mes besakytume, jie apie mus nedaug žinojo, ypač Pietų Europoje. Reikėjo mokėti kalbėti. Aš nemanyčiau, kad tai buvo kažkokios mažos detalės. Politikai, parlamentinės respublikos, nuo jų labai daug priklausė“, – prisimena daugybę kelionę atlikęs G. Čekuolis.
Sudėtingas darbas, kelionės po NATO valstybes ir didžiulės pastangos pradėjo duoti vaisių. Didžiuliu postūmiu tapo situacija po 2001 m. rugsėjo 11-osios, kuri pakeitė ir JAV strategiją. Suveikė ir Lietuvos diplomatinis ėjimas.
„Įvyko lūžis. Pirmą kartą NATO istorijoje JAV aktyvavo 5-ąjį straipsnį, NATO tai parėmė, o rugsėjo 12-ąją Vilniaus grupė paskelbė pareiškimą, kuriuo aiškiai pasakėme, kad esame pasirengę padėti JAV kovoje su terorizmu, atverti savo oro erdves JAV. Tai buvo tikrai labai teigiamai vertinama, ne tik JAV. NATO generalinis sekretorius tai vertino“, – teigia G. Damušytė
Gintė Damušytė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Po rugsėjo 11-osios nesantaika kilo ir pačiame Aljanse – tiek Prancūzija, tiek Vokietija nepalaikė Jungtinių Tautų rezoliucijos, kuri būtų taikoma JAV kare prieš Iraną. Analogiška rezoliucija buvo naudota 1991 metais kariaujant su Iraku.
Lietuva įžvelgė tam tikrą veiksmų galimybę ir stojo JAV pusėn, kas galėjo prisidėti prie spartesnio kelio NATO link. Toks „įžūlus“ mažos valstybės elgesys įsiutino ir tuometį Prancūzijos prezidentą Jacquesą Chiracą, kuris leptelėjo apie „praleistą progą patylėti“.
„Jiems buvo svarbi koalicija ir mes tie dar ne nariai, bet iki pakvietimo ir po pakvietimo buvome toje koalicijoje gal ne kaip rimta karinė jėga, bet kaip viena iš narių. Kaip sakydavome, mūsų vėliava ten yra kartu su amerikiečiais. Tai suvaidino iki Prahos tam tikrą vaidmenį“, – teigė A. Valionis.
Praha ir Vilnius
Tai, kas nebuvo pasakyta 1997 metais Madride, buvo ištarta 2002 m. lapkritį Prahoje. 7 „Vilniaus dešimtuko“ narės išgirdo kvietimą prisijungti prie NATO. O praėjus vos dviem dienoms, lapkričio 23 dieną, esminė žinia buvo pakartota Vilniuje.
„Tautai, kuri šimtmečiais kentėjo nuo Rytų ekspansijos, prezidento Busho žodžiai, kad nuo šiol tie, kurie yra mūsų priešai, bus ir JAV priešais, garantavo egzistencinį saugumą“, – prisimena A. Valionis.
G. W. Busho vizitas ir kvietimas būtent Vilniuje taip pat buvo ir Lietuvos pastangų tam tikras pripažinimas. Būtent čia ir įvyko pagrindinis renginys, kėlęs šiokį tokį galvos skausmą ir Protokolo skyriui.
„Nepavydėjau savo protokolo kolegoms tuo metu. Aš nenoriu būti istoriku, vertins jie, bet Busho kalba tikrai buvo vienas iš tų lemiamų veiksnių. Po tokių žodžių buvo aišku, kad anksčiau ar vos vėliau Baltijos šalys bus NATO narėmis“, – teigia G. Čekuolis.
Būtent Prahos viršūnių susirinkimas ir po jo sekęs G. W. Busho vizitas pradėjo itin aktyvų pusantrų metų laikotarpį pasiruošiant stojimui.
„Buvome įtraukiami į NATO komitetų veiklą ekspertų lygmeniu ir taip pat karinėje dalyje. Su ambasadoriais galėjome atskiriau kalbėti apie sprendimų priėmimo eigą. Buvome jau rengiami tam žingsniui“, – prisimena tuometė ambasadorė prie NATO G. Damušytė.
Po ilgų derybų, įtikinėjimų ir diskusijų visateise nare Lietuva kaip ir dar 6 valstybės tapo 2004 m. kovo 29 dieną. Tačiau tuometę euforiją užgožė ir Lietuvoje vykusi politinė krizė – prezidento Rolando Pakso apkalta.
Nors užsienis šį skandalą sekė, tačiau didelės įtakos sprendimui tai neturėjo. Veikiau priešingai – sėkmingas apkaltos procesas tik sustiprino Lietuvos prestižą.
„NATO laukė, kada mes išspręsime šitą didelę problemą. Ir kai ji buvo išspręsta, Lietuva pasirodė iš labai geros pusės. Po įstojimo prasidėjo visai kiti dalykai, kito lygio planavimas, bendradarbiavimas, prasidėjo tikras, normalus darbas tarp narių“, – teigia G. Čekuolis.
Tačiau taip pat prisimenamas ir šalies viduje susiformavęs dalies gyventojų neigiamas požiūris į Aljansą. Žinoma, įtakos tam darė karo baimė ir rytinio kaimyno įtaka, į kurią iš Vakarų buvo žiūrima vis dar palankiai.
„Ir, matyt, ne be rytinių kaimynų pagalbos 2000-ųjų vasarą ir 2001-ųjų pavasarį daug buvo kalbų apie tai, kad Lietuvai reikalingos knygos, švietimas, o ne patrankos. Atsakymas būtų, kad be patrankų nebus ir normalaus švietimo“, – teigė A. Valionis.
