Dviračių takų, kurie veda pro vaizdingas ir turistines Jurbarko krašto vietas – nors vežimu vežk. Tačiau šių transporto priemonių nuomos ir pardavimo verslu užsiimantys žmonės skėsčioja rankomis – trūksta tiek dviračius išsinuomojančių turistų, tiek juos įsigyti norinčių vietinių.
Jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis – vienas tų, kurie teikia dviračių nuomos paslaugą. Antri metai šiuo verslu užsiimantis vyras turi šešis dviračius ir paprastai juos išnuomoja į miestą paviešėti atvykusioms šeimoms ar draugų būreliams. Daugiau dviračių, R. Vainikonio manymu, įsigyti nė neverta, nes ir turimus šį sezoną pavyko išnuomoti vos porą kartų.
„Jei žmonės atvažiuoja pas draugus ar gimines, mes bandome jiems suteikti galimybę išnaudoti tikrai gerus dviračių takus. Tačiau tiesa ta, kad bent jau kol kas didelio verslo iš dviračių nuomos nepadarysi, tai labiau pomėgis, užsiėmimas iš idėjos“, – atviravo pašnekovas.
Paprastai dviračius žmonės nuomojasi neilgam – valandai ar dviem. Tokia paslauga kainuoja vos keletą litų. Į trumpalaikę nuomą nusitaikęs gidas tvirtina kiekvienam nuomotojui rekomenduojantis, ką verta apžiūrėti Jurbarke, kur galima užsukti, pailsėti, pasidairyti. Nors apžiūrėti miestą svečiai sėkmingai gali ir be patarimų, vien tik važiuodami dviračių takais, vedančiais pro gražiausias miesto vietas.
„Daugiausia važiuoja žmonės prie Imsrės upelio, pasitaiko, kad pasuka ir dviračių taku Skirsnemunės link. Paprastai tai būna kompanijos, kurios nori aktyviai praleisti laiką. Žmonės greičiausiai jau būna apvažiavę automobiliais daugumą toliau nuo Jurbarko esančių lankytinų vietų ir nori nenuobodžiauti pačiame mieste“, – svarstė R. Vainikonis.
Sezonas – nedėkingas
Nors pernai norinčiųjų išsinuomoti dviračius pasitaikė šiek tiek daugiau, šiemet sezonas itin nykus. R. Vainikonis įsitikinęs, kad norą nuomotis dviračius Jurbarko svečiams greičiausiai numušė vis subjūrantis oras.
„Pernai buvo neblogai, pradėjau dviračius nuomoti per miesto šventę, buvo nemažai tokios paslaugos pageidavusių žmonių. Šiemet kur kas prasčiau. Sezonas tarsi galėjo prasidėti nuo kovo, bet dėl besikeičiančių orų nelabai prasidėjo ir liepą“, – juokėsi R. Vainikonis.
Laukia gedimų
Paklaustas, kaip nuomininkai elgiasi su dviračiais, R. Vainikonis tikina susitaikęs su mintimi, kad transporto priemonės ilgai nelaikys. Nors specialiai dviračių niekas nelaužo, tačiau jie kenčia per jais važiuojančiųjų nežinojimą.
„Dviračiai šiais laikais išmanūs. Yra bėgiai, tačiau labai mažai žmonių moka juos teisingai perjungti. Galima žmones instruktuoti, pamokyti, tačiau tai retai padeda, vis tiek visi daro savaip. Nuomojant ilgai negesti gali tik dviračiai be pavarų. Juos galima pavadinti amžinais dviračiais“, – neabejojo vyras.
Tiesa, kol kas rimtų gedimų nepasitaikė, dažniausiai tenka keisti tik prakiurusias padangas.
Klientai nesustoja
Plėsti dviračių nuomos verslo artimiausiu metu R. Vainikonis neketina. Tačiau jis įsitikinęs, kad šį užsiėmimą, kaip ir visą Jurbarko turizmo sektorių, sėkmė galėtų aplankyti tik tuo atveju, jei mieste pagaliau pradėtų ilgesniam laikui apsistoti turistai, kurie ieškotų pramogų ir aktyvaus laiko praleidimo būdų.
„Jurbarkas, jei turėtų ką pasiūlyti turistams, būtų puikus traukos ir nakvynės taškas. Jei ekskursija juda nuo Kauno ir lanko daugumą turistinių objektų, iki Jurbarko ji trunka penkias, o kartais ir daugiau valandų. Tačiau Jurbarke beveik niekas nesustoja nakvoti, dauguma vyksta toliau ir nakvynę renkasi Šilutės, Klaipėdos krašte“, – tikino pašnekovas.
Dviračių verslą pagyvinti galbūt galėtų ir mobilios nuomos paslauga. Nuomotojai galėtų dviračius išnuomoti ir atgal priimti ne tik Jurbarke, bet ir nuvežti į reikiamą vietą.
Nesidomi net bendruomenė
Dar viena vieta, kur galima išsinuomoti dviratį – Smalininkai. Kirtus buvusią Lietuvos ir Mažosios Lietuvos sieną, tereikia užsukti į miestelyje esančią Ašmonų turizmo sodybą. Laisvalaikio ant dviračio entuziastai čia gali išsinuomoti net dvidešimt transporto priemonių.
Dviračius prižiūrintis ir juos nuomojantis Arvydas Ašmonas turi paruošęs du dviračių maršrutus. Pirmasis – Jurbarko link, antrasis – aplink Viešvilės gamtinį rezervatą. Tačiau vyro pastangos kol kas eina šuniui ant uodegos – kaip ir R. Vainikonis, jis šiemet sulaukė tik poros skambučių dėl dviračių.
Galimybe pasivažinėti beveik nesidomi ir pati Smalininkų bendruomenė, kurios reikmėms dviračiai su Europos Sąjungos parama ir buvo įsigyti.
„Būna, kad paklausi vietinių, kodėl neužsuka, nepasiima dviračių pasivažinėti. Žmonės nustemba, sako, kad nežinojo apie tokią galimybę. Tačiau reikia būti biednam, bet teisingam – mūsų kaime visi viską žino, bet kokią smulkmeną, žino ir kur dviračiai, tačiau neužsuka“, – apgailestavo A. Ašmonas.
Nori patogumų
Trumpam padiskutuoti apie dviračių nuomos verslą A. Ašmonas stabtelėjo Jurbarke, prie tilto per Nemuną, su būreliu bendraminčių dviračiais grįždamas iš Raudonės. Dviratininkai per vieną dieną iš Smalininkų nuvažiavo į Raudonę, ten nakvojo, o kitą dieną grįžo į Smalininkus.
„Man važiuoti patinka. Ne dėl to, kad pamatyčiau ką nors naujo, nes mes visi šiame krašte jau viską matę, bet dėl emocijų, dėl paties proceso. Kai važiavome į priekį, kurį laiką pliaupė lietus, mašinų vairuotojai pravažiuodami sukiojo pirštu prie smilkinio, o mes jiems kėlėme nykščius į viršų“, – įspūdžiais dalijosi smalininkietis.
Tačiau ne visi norintys pasivažinėti dviračiais pasiruošę įveikti jiems gamtos paruoštus išbandymus. Žmonėms dažnai nepatinka, jei siūlomas maršrutas nusuka nuo asfalto ir driekiasi miškų keliukais.
„Daug kam per sunku vietomis paprasčiausiai nulipti ir kelis metrus pasistumti dviratį per smėlį, nors tuo keliu ir nuvažiuotų į nuostabias vietas, kur ramybė, gamta. Nieko nepadarysi, dabar daugumai reikia asfalto ir patogumo“, – sakė A. Ašmonas.
Parduoda vos keletą
Dviračiais prekiaujantis ir juos taisantis jurbarkietis Jonas Riklikas optimizmu taip pat netrykšta. Vyras atvirauja, kad laikai, kai per sezoną pavykdavo parduoti po šimtą ar daugiau dviračių, baigėsi. Dabar nuperkama vos pora dešimčių.
„Didelę konkurenciją sudaro turgaus prekeiviai, kurie siūlo mažai naudotus, bet perpus pigesnius dviračius. Žinoma, visada galima užduoti klausimą, kaip tie dviračiai čia atsiranda, tačiau kiekvieną litą skaičiuojantiems žmonėms svarbiausia yra kaina“, – sakė verslininkas.
Kainų skirtumas tarp parduotuvėje siūlomų lietuviškų bei vokiškų dviračių ir neaiškiais keliais iš Vakarų šalių atkeliavusių transporto priemonių – didžiulis. Parduotuvėje dviratis kainuoja pusantro tūkstančio litų, o panašų nupirkti turguje galima už dvigubai mažesnę sumą.
Tiesa, pigią ir naudotą prekę pasirenkantis pirkėjas rizikuoja būti nemaloniai nustebintas gedimų. Kai kuriuos jų pašalinti gali kainuoti gan brangiai.
„Prekiaujame dviračiais ne vienus metus. Pardavinėjome visokius – lenkiškus, bulgariškus, kinietiškus, taivanietiškus. Apsistojome prie lietuviškų ir vokiškų. Kai kuriems dviračiams duodama pusmečio, kitiems net poros metų garantija, o praktika rodo, kad iš dešimties parduotų lietuviškų ir vokiškų dviračių remontui grįžta vos pora. Iš dešimties kitokių – šeši ar septyni“, – pasakojo J. Riklikas.
Tepalas – klaida
J. Rikliko verslą šiek tiek pagyvina ir dviračių remontas. Tačiau į meistrą jurbarkiečiai kreipiasi tik didžiausios bėdos prispausti. Smulkesnius gedimus remontuoti bando patys. Verslininkui atgabenami dviračiai su tokiais gedimais, kuriuos pašalinti reikia specialų įrankių arba žinių.
Vyras juokauja, kad nors dviratis nėra labai sudėtingas mechanizmas, dažniausiai žmonės jį sugadina pernelyg rūpindamiesi. Didžiausia daroma klaida – pilamas tepalas.
„Dviračiai būna sutepami juos surenkant gamyklose ir to paprastai užtenka kol dviratis naudojamas. Nežinau kodėl, bet jurbarkiečiai nuolat sutepa papildomai. To daryti negalima, nes pilant tepalą išplaunamas specialus, karščiui atsparus tepalas ir tada kai kurios dalys paprasčiausiai sugenda“, – sakė verslininkas.
Lukas PILECKAS
