Pokyčiai niekada nelieka nepastebėti – žiūrime ir stebimės, kalbame ir apkalbame, džiaugiamės, rūpinamės, pavydime… Neliko be dėmesio ir Edita Navickienė, prieš porą metų neatpažįstamai pasikeitusi, nors pakitusi išvaizda nėra vienintelis viešvilietės gyvenimo pokytis.
„Kaime visada esi „ant akių”, ypač jei gyveni kitaip. O gal mano aura tokia – nuo pat vaikystės dėmesio centre”, – Edita Navickienė kalba skaidriu paauglės balsu ir atrodo panašiai. Nepažinojus šios moters anksčiau sunku patikėti, kad kone prieš porą metų jos buvo dvigubai daugiau. O pažinojusieji irgi sutrikdavo sutikę ją po operacijos, pakeitusios ne tik Editos išvaizdą, bet ir gyvenimą – čia ta pati ar kita moteris?
Edita neslepia, kad atsikratyti daugiau kaip aštuonių dešimčių kilogramų svorio jai padėjo skrandžio mažinimo operacija. „Reikėjo kažką daryti”, – sako moteris, pasiryžusi operacijai, o prieš ją ilgai visokiais įmanomais būdais kovojusi su per dideliu svoriu. Svoris pradėjo augti dar vaikystėje, paskui po 15-20 kilogramų likdavo po kiekvieno vaiko. Edita augino tris vaikus, sunkiai fiziškai dirbo (po „valdiško” darbo – darbai namuose, gyvuliai, be patogumų butas), nepašykštėjo jai likimas sudėtingų išgyvenimų (laukdamasi pirmagimės palaidojo pirmąjį vyrą), bet svoriui neigiamos įtakos tai nedarė.
Moteris laikėsi dietų, kai pasirodė „stebuklingais” vadinamų medikamentų – vartojo juos. Bet jei pavykdavo numesti dešimt kilogramų, priaugdavo penkiolika. Kol galiausiai gydytojai jai pasakė – viskas, nebeeksperimentuok. „Esu moteris, norisi pasipuošti. Užsienis, verslo susitikimai – o aš ateinu uždususi, turiu bent penkiolika minučių atsikvėpti, kad galėčiau kalbėti”, – prisimena Edita tą laiką, kai nešiojo sunkų savo kūną.
„Internete liguistai pradėjau ieškoti pagalbos. Buvau girdėjusi apie operacijas – skęstantysis griebiasi ir šiaudo”, – teigia moteris, pasiryžusi išspręsti viršvorio problemą chirurginiu būdu. Operacijos reikėjo laukti tris mėnesius. „Kol nenuvažiavau į klinikas, nė neįsivaizdavau, kiek daug žmonių turi šią problemą”, – prisipažino viešvilietė, iki šiol dėkinga gydytojui, padėjusiam jai tos problemos atsikratyti. Tai buvo 2007-aisiais. „Per Kalėdas dar pavalgiau, – prisimena Edita, – o gruodžio 27-ąją buvo atlikta operacija, kuriai nepritarė net mano mama medikė.”
Po operacijos svoris krito net po 20 kilogramų per mėnesį. Visus nepatogumus (reikėjo kontroliuoti, kada ir ką valgyti ir kt.), pasak Editos, užgožė euforija. „Darėsi lengva, nebedusau, nebeskaudėjo nugaros, kojų. Be to, jau galėjau nusipirkti ne maišą, bet drabužį. Nenusakomas jausmas, kai išlendi iš taukų maišo”, – atviravo Edita, prieš operaciją svėrusi 149 kilogramus.
Edita pasikeitė taip, kad jos nebepažino senokai bematę žmonės, kai kurie užkalbinti suklusdavo, nes nebūdavo tikri, ar pažįsta tą moterį. Būta ir kuriozinių situacijų – kažkas susirūpinęs skambino Editai ir pranešė, kad jos vyras susiradęs kitą, tik labai panašią į ją. „Nuoširdžiai džiaugėsi mano verslo partneriai Vokietijoje, kur irgi daug nutukusių žmonių, kad man pavyko, kad galiu šokti ir džiaugtis gyvenimu”, – sako viešvilietė E. Navickienė.
„Dabar valgau viską, tik negaliu riebiai, aštriai ir gerti gazuotų gėrimų, todėl labai pasiilgstu šampano. Labai mėgstu gaminti, visko paragauju ir eksperimentuoju pati su savimi, – pasakoja Edita, kuriai skaniausia – juoda duona su naminiu kumpiu ir česnaku. – Sunku dėl maisto kelionėse, nes man reikia daug arbatos, sriubos, negaliu gerti šalto vandens, nuo jo ne tik man, visiems – didelis stresas organizmui.”
O keliauti Viešvilėje gyvenančiai E. Navickienei tenka dažnai. Jos kelionės prasidėjo prieš šešerius metus ne iš gero gyvenimo – panaikinus Viešvilėje profesinę mokyklą, kur dirbo buhaltere, važiavo į Vokietiją dirbti – slaugyti senelių. „Sūnui tada buvo devyneri metai, praverkiau visą kelią iki Štutgarto”, – prisimena moteris tuos nelinksmus laikus. Paskui abu su vyru dirbo Vokietijoje fabrike. Sunkus darbas, nuolatinis močiutėms paliktų vaikų ilgesys tirpdė moters kilogramus, kartą numetė net 27, bet trumpam parvažiavus namo jie vėl greitai sugrįždavo.
Vokietijoje moteriai teko kovoti ne tik su viršsvoriu, bet ir su jai bei būriui kitų tautiečių fabrike darbo suradusiu šefu lietuviu. „Mes atvažiavome dirbti ir užsidirbti, negalėjau ramiai žiūrėti, kaip esame apgaudinėjami, palikti likimo valiai. Esu karinga asmenybė, be to, beveik vienintelė bent kiek mokėjau kalbą, todėl ėjau visur ir ieškojau teisybės”, – pasakoja Edita. Ją – tokią drąsią, sąžiningą ir siekiančią teisybės – pastebėjo fabriko vadovas vokietis, pasikvietė ir pasiūlė važiuoti namo ir steigti įmonę, kuri ieškotų darbuotojų, apmokytų juos ir įdarbintų Lietuvoje ir Vokietijoje. „Labai bijojau, bet labai norėjau namo pas vaikus”, – prisipažįsta Edita.
Noras būti su vaikais įveikė baimes ir 2006 m. Edita ėmė vadovauti uždarajai akcinei bendrovei „Frankeda”. „Nežinau, kaip būtų pasisukę, jei nebūčiau pasiryžusi. Nežinau, kaip būčiau išsprendusi ir tą savo svorio problemą”, – sako įmonės vadovė. Ji neneigia, kad pradžioje buvo labai sunku. Vėliau sugrįžo iš Vokietijos ir vyras Gintautas, dirbo kartu, paskui jis įkūrė savo įmonę, užsiimančią panašia veikla, o dabar statančią Smalininkuose senelių namus.
Pirmam dideliam pokyčiui gyvenime – vadovauti įmonei – moterį paskatino motiniška meilė. Tas pokytis buvo sėkmingas, pakeitęs ir visos šeimos gyvenimą. „Mes sukūrėme darbo vietas savo vaikams, tik kad jie tai suprastų”, – sako Edita. Atrodo, vaikai supranta, nes pirmagimė Milda, studijuojanti verslo vadybą, kartu su savo draugu iš Kauno sugrįžo į Jurbarką ir dirba mamos įmonėje. Pas mamą dirba ir dvidešimtmetė Aušra, dar besimokanti Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje. Tik jaunėlis penkiolikmetis gimnazistas Edvardas svajoja tapti kulinaru. Jis kaip ir mama mėgsta sukiotis virtuvėje, nori išmokti gaminti viską kas įmanoma ir dirbti laive.
„Ateina laikas, kai verslą reikia atiduoti jauniems”, – įsitikinusi Edita. Nors pačiai dar tolokai iki pirmojo rimto jubiliejaus, ji nori skirti laiko sau. Tą sako suvokusi, kai po operacijos praėjus metams patyrė insultą. Kaip neslepia savo kūno pokyčio priežasties ir džiaugsmo tuo, taip neslepia ir skaudžiųjų skrandžio mažinimo operacijos pasekmių. Insultui turėjo įtakos operacija, po kurios organizmui sudėtinga įsisavinti vitaminus. „Atsigavau, matyt, neskirta man dar buvo Dievo”, – sako Edita ir teigia nenusiteikusi vykdyti to, kam užprogramuoja medikai – sėdėti kaip kiaušinis ir laukti kol suskils. Ji pati ieško sau pagalbos alternatyviojoje medicinoje, rytų filosofijoje ir džiaugiasi, kad visada šalia yra ją palaikančių žmonių – ne tik šeimos nariai, bet ir gera draugė, kurią Edita vadina dvasios seserimi.
Kai visus darbus perduos vaikams, Edita rašys knygą, nes daug ką turi papasakoti, ir užsiims tuo, kam dabar vis pritrūksta laiko: augins daug įvairiausių augalų, megs ir siūs, lankys artimus žmones, keliaus, nebūtinai kur nors toli – čia pat su kuprine, juk yra tiek gražių vietų.
O kol kas jos, kaip ir daugumos, laiką suryja darbas. Kas mėnesį važiuoja į Vokietiją – ne tik sutvarkyti reikalus biure, bet ir aplankyti ten dirbančius jos įmonės siųstus žmones. „Aš privalau juos aplankyti, noriu žinoti, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi, nenoriu būti tokia šefė, kokį turėjau, kai pati dirbau fabrike”, – sako „Frankedos” vadovė. Ji negali būti akla žmogaus bėdai ar nelaimei, nors „kitą kartą padėdamas gauni tokį antausį, bet užgyja žaizda – ir vėl padedi, nes gėris visada sugrįžta.”
„Kaime – žino nežino – mėgsta šnekėti. Kai gerai – pavydi, kai blogai – džiaugiasi. Nuo tokių žmonių atsitvėriau. Bet tokių daug. Niekam neįdomu, kad Navickai daug dirba, mažai miega, tik rūpi, iš kur turi, ir ką padaryti, kad neturėtų, – sako E. Navickienė ir teigia pati pinigų niekada nekelianti į pirmą vietą ir jų nekaupianti. – Smagu, kai nereikia kiekvieno cento skaičiuoti, kad gali nuvežti lauktuvių, padėti vaikams ir tėvams.” Ir savo laiko, ir savo uždirbtų pinigų Navickai skiria ir kitiems – vaikų namuose globoja šeimyną, yra krikštatėviai, Viešvilėje vykstančių renginių rėmėjai.
Kaip save užprogramuosi, taip ir bus – įsitikinusi Edita. Ji save užprogramuoja šviesioms mintims, geriems pokyčiams, mieliems žmonėms. Visam tam atvira ir Editos širdis, ir jos šeimos namai. Netgi užrašas ant Navickų namų vartelių „Piktas katinas” neturėtų nieko gąsdinti: „piktas” katinas Keksas tingiai tyso šeimininkų lovoje, o karališkasis pekinas Pinkis visus atėjusiuosius sutinka draugišku amsėjimu.
Danutė Karopčikienė
