Tarptautinę muziejų dieną Vinco Grybo memorialinis muziejus pasitiko paruošęs puikią dovaną lankytojams – gegužės 18-osios vakarą čia atidaryta nauja edukacinė ekspozicija „Vitražo istorinė raida nuo XI iki XX amžiaus“ ir pristatyta ekspozicijos audioekskursija.
Apetitas augo
V. Grybo memorialinio muziejaus muziejininkė-edukatorė Gabija Viduolytė projektą vitražo ekspozicijai pradėjo rengti dar 2017 m. Inspiracija tokiam projektui tapo menininkų Konstantino ir Daivos Klimavičių rengtos dirbtuvės „Mozaikos tiltas“, kuriose buvo išsamiai pristatyta mozaikos meno raida bei suteikta galimybė praktiškai išbandyti mozaikos kūrimą. „Mes jau rengėme vitražo, gaminių iš stiklo edukacijas, todėl pagalvojau, kad būtų įdomu muziejaus lankytojams, edukacijų dalyviams daugiau sužinoti apie patį vitražą“, – kaip kilo idėja prisimena G. Viduolytė.
Pasak muziejininkės, V. Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė – vitražo dailininkė, todėl turi neišsenkantį žinių apie šią sritį bagažą. Reikėjo tik ryžtis. Iš pradžių mintis buvo parengti 12 švieslenčių su vitražų pavyzdžiais, iliustruojančiais, kaip jis kito bėgant šimtmečiams. „Apetitas atsiranda bevalgant, todėl ir mums prireikė šalia vitražų pateiktų trumpų tekstų, o vėliau – audiogido, kurio klausantis būtų galima ekspoziciją apžiūrėti. Dar vėliau audiogidas virto į filmą“, – juokiasi G. Viduolytė.
Ekspozicijos atidarymo dieną lankytojams pristatyta 12 švieslenčių, pagamintų UAB „Ekspobalta“, su žymiausiais vitražų pavyzdžiais, sukurtais Rasos Grybaitės, bei 55 minučių trukmės filmas, kuriame pristatomos dar 232 vitražų skaidrės, kūrėjai bei pasakojama vitražo istorija.
Žinios ir praktika
„Mintis buvo tokia: muziejaus lankytojai peržiūri filmą, sužino viską apie vitražą arba keliauja per ekspoziciją su audiogidu ir išklauso ją, o po to, jau turėdami žinių ir supratimą, bando praktiškai sukurti vitražą“, – sako G. Viduolytė. Pasak jos, lankytojas bus supažindintas su vitražo raida nuo pat seniausio rasto nesudaužyto vitražo – nuo XI a. datuojamos Kristaus galvos, arba „Visambūro disko“, iki 2007 m. sukurtos „Mergaitės su aguonų vainiku“.
Po ekspozijos lankymo ir filmo lankytojai jau turės supratimą, kas tas vitražas, kaip jis keitėsi, apie technologinius pokyčius. „Norėjome sukurti kokybišką produktą, paslaugą, kuri tiktų ir profesionalams, ir atsitiktiniams, žingeidiems muziejaus lankytojams“, – sako G. Viduolytė. Pasak jos, po teorinės dalies galima rinktis 4 val. edukaciją. Turintiesiems daugiau laiko ir noro pažinti vitražą siūloma kelių dienų edukacinė programa.
Per kelias valandas įmanoma pajusti, kaip kuriamas vitražas. Tokia edukacija tinkama pirmą kartą susiduriantiesiems su kūryba iš stiklo. „Per kelias valandas galima susipažinti su Tifani technika. Klientas dirba su stiklu – atpjauna, šlifuoja, vynioja vario foliją. Iš atskirų gabaliukų galima sudėlioti nedidelį vitražą – drugelį, paukščiuką“, – aiškina muziejaus edukatorė.
Rimtesniam vitražo darbui reikia kelių dienų darbo po 8 valandas.
Pasak G. Viduolytės, tokias edukacijas užsakinėja grupės žmonių. „Buvo grupė dizainerių, kurių kiekvienas darė savo vitražo projektą. Stomatologų kolektyvas, švęsdamas gimtadienį, kūrė drugelius, kuriuos sujungė į vieną kūrinį ir juo papuošė kabinetą“, – muziejininkė tikina, kad žmonės nori pabandyti kurti vitražus, dirbti su stiklu. Edukacinėje ekspozicijoje įgytos žinios leis tą daryti lengviau – suprantant, kas tas vitražas, žinant gamybos žingsnius ir ką galima sukurti iš stiklo.
Sudėtingas darbas
Visus vitražus ekspozicijai sukūrė muziejaus vedėja, vitražo dailininkė R. Grybaitė: piešė, glazūravo, kepė reikalingų atspalvių ir faktūrų stiklą. „Rasa permąstė labai didelį istorinį laikotarpį, permąstė, ką galima sudėti į šviesdėžes, kaip glaustai pateikti informaciją, kad būtų galima ją perskaityti“, – pasakoja G. Viduolytė. Ji pati kūrėjai padėjo kiek galėjo – atliko techninį darbą, į pagalbą Rasai atskubėjo ir muziejaus darbuotoja Zita Kelpšienė.
„Kai projektas buvo parengtas, pasakojau apie jį sesei, o ši pasidžiaugė, kad muziejuje atsiras dar kažkas gražaus. Gabija tik sako, kad tos ekspozicijos reikėjo edukacijai. Iš tikro, ji labai mėgsta grožį, todėl ir reikėjo sukurti šią ekspoziciją“, – juokavo R. Grybaitė. Kai vyko kūrybinis procesas, juokauti daug neteko, nes darbas buvo sunkus ir sudėtingas. „Gabija vis klausė, kada baigsiu, o terminas vis nusikeldavo, nes tik pradėjusi kurti vieną sudėtingiausių Kenterberio katedros vitražo pavyzdžių supratau, kad tai užtruks“, – ilgus mėnesius darbo prisimena R. Grybaitė.
Tai, kas eksponuojama muziejuje, negali būti vadinama kopijomis, nes kopijos turi būti sukurtos naudojant originalo kūrimo metu buvusias medžiagas, technologijas. „Tai – stiklo iliustracijos. Kaip knyga apie vitražo istoriją, kurioje ne pieštos iliustracijos, o stiklinės. Kurdama aš naudojau šiuolaikines priemones, technologijas“, – sakė R. Grybaitė.
Pasirinkimą, kokius pavyzdžius kurti, lėmė gana žemiškas dalykas – portaluose, muziejų svetainėse buvo ieškoma aukštos rezoliucijos fotografijų, pagal kurias būtų galima kurti vitražą. „Turėjo aiškiai matytis visos linijos, spalvos, kad būtų galima kuo tiksliau perteikti originalą“, – sakė kūrėja. Visi kūriniai, eksponuojami muziejuje – chrestomatiniai, kiekvienoje knygoje apie vitražą, prie tam tikros epochos pateikiami būtent šie pavyzdžiai. „Dideliam džiaugsmui turime įspūdingą, unikalią ekspoziciją. Lietuvoje ko gero tokios panašios nėra. Antikinių vitražų kolekcija yra Londone, bet ten eksponuojami originalai“, – padarytu darbu džiaugiasi R. Grybaitė.
Kaip patį sunkiausią ir iki galo neįgyvendintą darbą R. Grybaitė įvardija Nyderlandų Flandrijos XVI a vitražą. „Nyderlandų meistrų darbo specifika – apvaliosios vitražų kompozicijos. Supratau, kad aš neturiu tokių gebėjimų ir man tai yra neįkandama, todėl ėmiau giminišką pavyzdį, kad parodyčiau, kaip jie dirbo“, – pasakoja R. Grybaitė. Nyderlandų meistrai naudojo skaidrų stiklą, kurį dekoruodavo geležies oksido ir sidabro oksido glazūra.
„Mieliausias darbas ko gero – „Dama su aguonomis“, ne jis buvo paskutinis. Kiti vitražai – taip pat įspūdingi, pilni detalių. Žiūrėti gražu, bet kopijuoti palaimos nejutau“, – pripažįsta menininkė.
Įdomioji istorija
Vitražo istorija – beveik tūkstantmetė, todėl stiklo menas keitėsi ne kartą, kito technikos, grožio samprata, poreikiai. „Žiūrint ekspoziciją, galima sužinoti, kad bažnytiniuose vitražuose – svarbiausia Biblijos tema, kokiais vitražais ir kodėl namų langus puošė turtingi biurgeriai. Keitėsi socialinės sąlygos, užsakovai. Vitražas jautriai reagavo ir atspindėjo tai, kas vyko visuomenėje – politinę, istorinę situaciją. Visa raida pateikiama ekspozicijoje“, – sako G. Viduolytė.
R. Grybaitė apie vitražo istoriją galėtų pasakoti daug ir išsamiai, tačiau pačioje ekspozicijoje informacija pateikiama glaustai, plačiau ji pasakojama filme. Lankytojams tikriausiai įdomu bus sužinoti, kad viduramžiais siaučiant karams ir ištuštėjus bažnyčių ir valstybių iždams, atsisakyta brangaus spalvoto stiklo ir „grizailės“ technika imti kurti nespalvoti vitražai, kuriuos buvo ketinama vėliau išmesti. „Taip buvo sukurtas ir iki šiol išliko bei tapo Anglijos pasididžiavimu Jorko katedros penkių 17 metrų aukščio langų vitražas „Penkios seserys“, – pasakoja R. Grybaitė.
Kiekvienas laikotarpis įdomus: baroko laikotarpiu imta ant stiklo piešti spalvota glazūra ir tai taip išplito, kad tokia technika netgi buvo uždrausta, tačiau ji vis tiek išstūmė tikrąjį spalvotą stiklą ir vedė vitražą į pražūtį. Renesanso laikotarpiu protestantizmas išprovokavo bažnyčių valymą nuo meno – bažnyčiose neliko ir vitražų, ypač Šveicarijoje, todėl turtingi šveicarai užsakinėjo vitražus savo kabinetams. Šiuose vitražuose – itin smulkios detalės, kurias galima įžiūrėti tik iš labai arti.
Pažiūrėti yra ką
Visus šiuos ir daug kitų įdomių istorijos faktų atskleidžia nauja ekspozicija, audioekskursija ir filmas. Medžiagą filmui surinko taip pat R. Grybaitė, o techninį sprendimą įgyvendino iš Jurbarko kilęs, televizijos versle dirbantis Laimis Benys. Filmui įgarsinti R. Grybaitė norėjo moteriškų balsų. Čia padėjo kitas jurbarkietis – Nacionalinio dramos teatro aktorius Mindaugas Jusčius, pasiūlęs dvi savo koleges – Neringą Bulotaitę ir Jurgą Kalvaitytę.
Pasak G. Viduolytės, kol kas muziejus neturi lėšų įsigyti TV technikai, kad šalia ekspozicijos būtų galima demonstruoti sukurtą filmą. „Salėje daug langų, projektorius netinka. Bandysime surinkti pinigų televizoriui įsigyti. Kol kas apžiūrint ekspoziciją galima naudotis audiogidais. Tik mažuose jų ekranėliuose matyti skaidres – nepatogu“, – sako G. Viduolytė.
Muziejininkės stebisi savivaldybės požiūriu į paramą muziejui – jų savivaldybei pateiktos paraiškos kultūros projektams remti iš sąrašo kažkur dingo ir pinigų nebuvo gauta. „Kiti muziejai gavo po vieną ar kelis tūkstančius, o mūsų paraiškų net nesvarstė“, – didesnio savivaldybės vadovų dėmesio ir paramos projektams, kurie yra ypatingi net visos Lietuvos mastu, norėtų G. Viduolytė.
Tačiau edukatorė pasidžiaugė, kad V. Grybo muziejaus lankytojai lieka maloniai nustebę, atradę čia tiek daug įdomių ekspozicijų. „Dabar yra kita bėda: ekskursijai po muziejų numatytų 45 minučių nebeužtenka: žmonės smulkiau nori sužinoti ir apie vilnos skulptūras, ir apie mažąją skulptūrą, dabar dar vitražas prisidėjo. Gidai, atvežę ekskursijas, turi iš naujo planuoti laiką, nes pas mus užtrunka“, – šypsosi G. Viduolytė.
Vitražo ekspoziciją galima apžiūrėti muziejaus Menų namelyje, iš anksto susitarus bus parodytas ir filmas bei surengta vitražo gamybos edukacija. Vis populiariau tampa kūrybiškai švęsti gimtadienius, įmonių sukaktis ar kitas progas. Išradingai ir smagiai praleisti laiką bei gauti didelį bagažą žinių siūlo ir V. Grybo memorialinis muziejus.
Jūratė Stanaitienė
