Gydytojai ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijos įspėja – Lietuvoje pastebimas seniau išnykusių ligų sugrįžimas, o dėl to kaltas mažėjantis tėvų pasiryžimas skiepyti vaikus nuo užkrečiamų ligų. „Dar prieš gerą dešimtmetį galėjome pasigirti, kad buvo paskiepijama apie 95–99 proc. vaikų, o šiuo metu nei vienos vakcinos apimtys nebesiekia protrūkiams išvengti reikiamų 95 proc.“, – LRT teigia Kauno klinikų vaikų infekcinių ligų gydytoja Milda Šeškutė.
Jei neskiepijote ar svarstote neskiepyti vaiko, pagalvokite, ar nesigailėsite, jei jūsų vaikas, rytoj susirgęs meningokokine infekcija, neteks vienos ar kelių galūnių?
M. Šeškutė
Lietuvoje vaikai skiepijami nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, gripo, poliomielito, pneumokokinės infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, B tipo meningokokinės infekcijos, rotavirusinės infekcijos, B tipo H. influenzae ir ŽPV.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, 2023 m. nuo rotavirusinės, meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų paskiepyta šiek tiek daugiau vaikų nei 2022 m. Nuo kitų ligų paskiepytų vaikų skaičius sumažėjo arba išliko nepakitęs.

Skiepijimas | D. Umbraso / LRT nuotr.
Anot M. Šeškutės, mažėjanti skiepijimo apimčių tendencija stebima jau keletą metų, tačiau ryškesnis pokytis įvyko 2020–2022 m.
„Daugumos į profilaktinį vaikų skiepijimo kalendorių įtrauktų vakcinų skiepijimo apimtys per pastaruosius metus nukrito apie 5–9 proc. Mažus vaikus tėvai dažnai atsisako skiepyti MMR vakcina (nuo tymų, raudonukės, parotito). Taip pat sustojo vėliau į kalendorių įtrauktų vakcinų, tokių kaip nuo meningokokinės, pneumokokinės ar rotavirusinės infekcijos, skiepijimo apimčių augimas – šiomis vakcinomis paskiepijami tik apie 75–80 proc. Lietuvos vaikų. Vakcinacijos nuo gimdos kaklelio vėžį sukeliančio žmogaus papilomos viruso apimtys dar prastesnės“, – LRT pasakoja Kauno klinikų vaikų infekcinių ligų gydytoja Milda Šeškutė.

Milda Šeškutė | Asmeninios archyvo nuotr.
Sugrįžta pavojingos ligos
Prieš daugiau nei dešimtmetį buvo puoselėjamos viltys Europos regione eliminuoti tymus, tačiau sumažėjus skiepijimo apimtims ši perspektyva žlugo. Vien 2019 m. šalyje nustatyti 834 ligos atvejai. Dabar tymų protrūkiai stebimi ir kitose Europos bei pasaulio šalyse.
„Tai įvyko būtent tuo metu, kai vakcinacijos apimtys nukrito žemiau šiai ligai kontroliuoti būtinų 95 proc. Didelė dalis tada ligoninėse gydytų vaikų buvo nuo šios ligos neskiepyti, tačiau liūdniausia tai, kad nukentėjo ir vaikai, kurie dėl savo amžiaus dar negalėjo būti paskiepyti. Vienam iš tokių vaikų po kelerių metų pasireiškė sunki, nepagydoma, smegenis pažeidžianti komplikacija – poūmis sklerozuojantis panencefalitas“, – pasakoja pašnekovė.

Tymai | Shutterstock nuotr.
Buvo puoselėjamos viltys Europos regione eliminuoti tymus, tačiau sumažėjus skiepijimo apimtims ši perspektyva žlugo. Vien 2019 m. šalyje nustatyti 834 ligos atvejai.
Be tymų, dėl mažėjančių skiepijimo apimčių padaugėjo ir kokliušo atvejų skaičius – 2024 m. jų diagnozuota per 800.
„Ligoninėje gydėme ne vieną neskiepytą kokliušu sirgusį kūdikį, taip pat ir naujagimį, kuriam net teko taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis sunkiai kokliušu susirgusių kūdikių rizika neišgyventi siekia net iki 70 proc. Nesinori net pagalvoti, kokių ligų sugrįžimas mūsų gali laukti vėliau“, – komentuoja M. Šeškutė.

Kokliušas | „Shutterstock“ nuotr.
Anot Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorės Aurelijos Žvirblienės, dėmesį taip pat reikia atkreipti į ligas, kurių Lietuvoje šiuo metu nėra. Štai Latvijoje šiemet yra užfiksuoti 4 difterijos atvejai neskiepytiems vaikams, iš jų vienas mirė. Tuo tarpu nors siekiama poliomielito išnaikinimo, ligos židinių pasaulyje taip pat vis dar yra.
„Pasaulis labai mobilus ir migracija tarp šalių intensyvi. Natūralių poliomielito židinių yra likę Azijos, Afrikos šalyse. Ir žmonių tokiam srautui judant tarp šalių, irgi yra grėsmė ir rizika, kad tos ligos, tas poliomielito virusas gali atkeliauti ir į Europą. Todėl nelabai tikslus būtų požiūris, kad tokios ligos jau tikrai nebėra ir todėl aš neskiepiju savo vaiko“, – teigia mokslininkė.

Skiepai nuo poliomielito | Shutterstock nuotr.
Kai ligos atvejų ilgai neužfiksuojama tam tikroje geografinėje vietovėje arba jų yra tik pavieniai, liga laikoma eliminuota.
„Turbūt vienintelė liga, kuri greičiausiai nebesugrįš, nes virusas saugiai uždarytas laboratorijose, yra raupai. Šita liga yra išnaikinta ir nebėra natūralių židinių, cirkuliuojančio viruso nebėra niekur pasaulyje. Bet būtent ir buvo išnaikinta dėl masinio skiepijimo“, – pasakoja A. Žvirblienė.
Natūralių poliomielito židinių yra likę Azijos, Afrikos šalyse. (…) Todėl nelabai tikslus būtų požiūris, kad tokios ligos jau tikrai nebėra ir todėl aš neskiepiju savo vaiko.
A. Žvirblienė

Skiepijimas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tiesa, nors kai kurios vakcinos ir neišnaikina ligų, jos padeda sumažinti jų paplitimą ar apsaugoti rizikos asmenis nuo sunkių komplikacijų. Štai stabligė skiepais negali būti išnaikinta, nes šios ligos sukėlėjai plačiai paplitę gamtoje. Skiepijimas yra vienintelė priemonė, kiekvieną asmenį atskirai galinti apsaugoti nuo mirtinų šios ligos komplikacijų.
„Pavyzdžiui, kūdikių skiepijimas vakcina nuo rotaviruso padeda išvengti sunkios ligos eigos ir didelio skysčių netekimo, dėl ko anksčiau buvo hospitalizuojama daugybė kūdikių. Vakcina nuo pneumokokinės infekcijos padeda sumažinti sunkaus plaučių uždegimo ar meningito, kuris gali baigtis mirtimi ar sukelti klausos sutrikimą, riziką“, – vardija M. Šeškutė.

Vaikų skiepai, asociatyvi nuotr. | BNS nuotr.
Neskiepyti vaikai neserga?
Antivakciniai judėjimai egzistavo nuo pat šiuolaikinių skiepų atsiradimo 18 a., išradus pirmuosius skiepus nuo raupų, kuriems buvo naudojami pūliai iš karvės raupais susirgusios moters.
„Buvo manoma, kad pasiskiepijus kuri nors paskiepyto asmens galūnė gali pavirsti karvės galūne ar pasiskiepytai moteriai gali gimti pusiau žmogaus, pusiau veršiuko išvaizdos vaikas. Dabar vakcinos nepaprastai pažangesnės ir saugesnės, tačiau baimė vis tiek egzistuoja, tik kita forma“, – pasakoja M. Šeškutė.
Daugumos į profilaktinį vaikų skiepijimo kalendorių įtrauktų vakcinų skiepijimo apimtys per pastaruosius metus nukrito apie 5–9 proc.
M. Šeškutė

Vaikų skiepijimas | BNS nuotr.
Anot pašnekovių, tėvų pasirinkimą neskiepyti savo vaikų lemia ne vienas faktorius – nuo dezinformacijos soc. tinkluose iki patogumų, kuriuos suteikia anksčiau vykdyta masinė vakcinacija.
„Gerai gyvenam ir nebesuprantam šitų ligų grėsmės, nes vėlgi dėl tos pačios masinės vakcinacijos tos ligos pasidarė retos. Nors prieš 100 ar prieš 50 metų jos iš tikrųjų buvo labai pavojingos, nes daug mažų vaikų, kūdikių mirdavo nuo tų infekcinių ligų. Jeigu paklausinėtų žmonės savo senelių, tėvų, tai kiekvienoj giminėj turbūt būtų atvejų, kai kūdikis ar mažas vaikas yra miręs nuo infekcinės ligos“, – svarsto A. Žvirblienė.

Aurelija Žvirblienė | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Manoma, kad skiepais valdomų ligų iš tiesų nėra, todėl nėra prasmės nuo jų saugotis. Dar prieš šimtą metų plitusios epidemijos suvaldytos būtent visuomenės imunizacija, tad mes ilgai nematėme nei tų ligų, nei jų pasekmių. Dauguma žmonių nemato tų vaikų, kuriuos gydome ligoninėje. Nemato jų ir tėvų ašarų ar mūsų pastangų ir rūpesčio, kad vaikas pasveiktų ar išgyventų“, – priduria M. Šeškutė.
Koją kiša ir nepakankama edukacija apie tai, kaip veikia skiepai, – tėvai išsigąsta pavienių istorijų apie po skiepų susirgusius vaikus.
„Didėjant informacijos kiekiui, dažnai medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui tampa sunku atsirinkti, kuri informacija yra iš tikrųjų patikima. Sprendimas skiepytis ar skiepyti savo vaiką dažnai nebūna paremtas racionaliais faktais. Todėl kai kuriems užtenka internete perskaityti patinkančio garsaus žmogaus nuomonę, kad skiepai nereikalingi, ar peržiūrėti filmuką, kuriame galbūt kalba tėvai, susidūrę su kokia nors šalutine (dažniausiai nepatvirtinta) skiepo reakcija, kad pradėtų abejoti savo sprendimu“, – pasakoja M. Šeškutė.

Tymai | „Shutterstock“ nuotr.
Po skiepo vaikai gali blogai jaustis, karščiuoti, skiepo nuo tuberkuliozės atvejais skiepo vietoje atsiranda žaizdelė – tokie būna šalutiniai efektai.
Internete ir spaudoje netrūksta gydytojų ar kitų medikų pasisakymų, kurie ragindami nesiskiepyti (…) tik manipuliuoja įvairių mokslinių tyrimų duomenimis
M. Šeškutė
„Natūralu, kad tėvams kyla klausimas, ar tikrai to reikia. Apklausos rodo, kad tėvai vis dar labiausiai pasitiki gydytojo rekomendacija. Tačiau vėlgi – internete ir spaudoje netrūksta gydytojų ar kitų medikų pasisakymų, kurie ragindami nesiskiepyti pateikia, atrodytų, įrodymais pagrįstą nuomonę, o iš tiesų tik manipuliuoja įvairių mokslinių tyrimų duomenimis. Žmonėms tikrai lengva tame informacijos sraute paklysti. Prie viso to dar prisideda ir socialiniuose tinkluose egzistuojantys informacijos burbulai, dėl kurių matome tik tą informaciją, kurią norime matyti“, – sako pašnekovė.
Kita dažnai pasitaikanti teorija – pasidalinimai patirtimi, kaip vaikai, negavę skiepų, taip ir nesuserga nei viena liga. Anot pašnekovių, už tai dėkoti reikia ne pasirinkimui nesiskiepyti, o priešingai – jau paskiepytiems vaikams.

Skiepai | AP nuotr.
„Padėkokit tėvams, kurie skiepija savo vaikus. Labai trumpas atsakymas, nes būtent tokių tėvų ir tų paskiepytų vaikų dėka mes turim labai, labai ryškiai sumažėjusį paplitimą visuomenėje. Ir taip, tų paskiepytų vaikų sąskaita nepaskiepyti gali jaustis palyginti saugūs“, – teigia A. Žvirblienė.
Didėjant neskiepijimo apimtims, didėja rizika, kad tokie vaikai susirgs, taps galimo ligos protrūkio šaltiniais ir net lengvai sirgdami ir to nežinodami patys užkrės vaikus, kurie galbūt dar negali būti skiepijami dėl amžiaus ar dėl turimų gretutinių ligų.
„Esame ne kartą gydę itin sunkiai vėjaraupiais sirgusius vaikus, kurie net negalėjo būti skiepijami dėl skiriamo imuninę sistemą slopinančio gydymo. Tokiais atvejais itin svarbus kitų visuomenės narių užtikrinamas imunitetas“, – pasakoja M. Šeškutė.
Dvejopas COVID-19 efektas
Prie nepasitikėjimo skiepais pastaraisiais metais taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Dėl pandemijos metu naudotų apsaugos priemonių infekcinių ligų atvejų skaičius buvo sumažėjęs, tačiau pasunkėjęs vakcinų prieinamumas ir stiprėjantis neigiamas požiūris į vakciną paskatino vaikų imunizacijos apimčių kritimą.
„Dėl pandemijos buvo sutrikdytas profilaktinių vaikų skiepų prieinamumas, vėliau didelis spaudimas skiepytis COVID-19 vakcina padarė nemažą žalą tėvų požiūriui į vakcinaciją. Visuomenėje dažnas mano, kad vakcina buvo sukurta per greitai, buvo nepatikrinta, eksperimentinė. Jei artimoje aplinkoje nebuvo susidurta su sunkiais šios ligos atvejais, iš viso abejojama šios vakcinos nauda“, – pasakoja M. Šeškutė.

Skiepijimas nuo COVID-19 | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tačiau skaičiavimai rodo, jog dėl vakcinos per pirmuosius skiepijimo metus galėjo būti išsaugota apie 19,8 mln. gyvybių.
„COVID-19 vakcinos sukūrimas iš tikrųjų buvo neįtikėtinai greitas (įprastai šis procesas užtrunka apie 10–15 m.), bet tik todėl, kad dirbdami savo darbą mokslininkai jau buvę išradę tinkamas technologijas, kurios galėjo būti greitai pritaikytos naujai vakcinai. COVID-19 vakcinos klinikiniuose tyrimuose dalyvavo daugiau žmonių nei įprastai, bet jos patvirtinimas įvyko ypač greitai, nes dėl ekstremalios pasaulinės situacijos buvo suteiktas leidimas vykdyti skirtingus klinikinių tyrimų etapus vienu metu“, – teigia pašnekovė.

Skiepijimas nuo COVID-19 | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Persirgti nėra lengviau
Pasitaiko atvejų, kai vietoj vakcinos renkamasi „natūralų persirgimą“ liga, taip skatinant susidaryti imunitetą. Pašnekovės sako, kad toks variantas – tikrai negirtinas, mat ligos eiga gali būti nenuspėjama ir turėti ilgalaikių pasekmių.
Hepatito B infekcija, liga galbūt nebus mirtinai pavojinga, bet yra didelė tikimybė, kad virusas išliks organizme ir ilgalaikė lėtinė infekcija gali sukelti kepenų vėžį.
A. Žvirblienė

Skiepai | D. Umbraso / LRT nuotr.
„Nebūtinai yra taip, kaip žmonėms atrodo, nes liga tuo metu gali būti ir palyginti nesunki, pavyzdžiui, kaip parotitas arba kiaulytė, bet persirgus ta liga yra rizikų. Pavyzdžiui, hepatito B infekcija, liga galbūt nebus mirtinai pavojinga, bet yra didelė tikimybė, kad virusas išliks organizme ir ilgalaikė lėtinė infekcija gali sukelti kepenų vėžį. Šiuo atveju skiepijimas nuo hepatito B yra tarsi ir kepenų vėžio prevencija“, – pasakoja A. Žvirblienė.
Kita liga, kuria prasirgti gali būti lengva, – žmogaus papilomos viruso infekcija, kuria Lietuvoj yra skiepiama prieš paauglystę. Virusas, patekęs į organizmą, gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Užsikrėtus jaunystėje arba paauglystėje susirgti galima ir po 10–20 metų.

Vaikų skiepijimas, asociatyvi nuotr. | AP nuotr.
„Jei neskiepijote ar svarstote neskiepyti vaiko, pagalvokite, ar nesigailėsite, jei jūsų vaikas, rytoj susirgęs meningokokine infekcija, neteks vienos ar kelių galūnių? Ar nesigailėsite, jei jūsų taip lauktas naujagimis rytoj susirgęs kokliušu numirs ar dėl intensyvaus kosulio bus pažeistos jo smegenys ir sutriks vystymasis, todėl likusį gyvenimą jis gulės lovoje, nes tiesiog bijojote skiepytis nėštumo metu?
Ar nebijote, kad jūsų neskiepyta sveika, jau suaugusi dukra lengvai prasirgs raudonuke, tačiau jūsų anūkas gims su įvairiais apsigimimais? Ar nebijote, kad jūsų šaunuolis pirmūnas vaikas, rytoj susirgęs erkiniu encefalitu, nebegalės sukoncentruoti dėmesio ir turės kartoti mokslo metus? Ar pagalvojote, kaip jausitės, jei lengvai rytoj prasirgęs tymais jūsų vaikas po kelerių metų jums visai nenujaučiant staiga pradės keistai elgtis, vėliau nebevaikščioti, nebevalgyti ir galiausiai neišgyvens? Paklauskite savęs, ar tikrai labiau bijote adatos dūrio ir po jo pakilusios temperatūros nei visų galimų tų ligų komplikacijų“, – apibendrina Kauno klinikų vaikų infekcinių ligų gydytoja Milda Šeškutė.