Praėjusį penktadienį Jurbarko Konstantino Glinskio teatras kvietė į premjerą. Pagal Antano Giedraičio-Giedriaus apsakymą sukurtu spektakliu „Elegija apie atsiskyrėlį Ignacą“ teatras tęsia savo prasmingą misiją – pristatyti žiūrovams nacionalinę dramaturgiją.
Šį spektaklį jurbarkiečiai skyrė Magdeburgo teisių Jurbarko miestui suteikimo 400-osioms bei Valstybės teatro įkūrėjo Konstantino Glinskio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Spektaklis praėjusių metų lapkritį pelnė gerų įvertinimų Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūroje-konkurse „Atspindžiai“.
A. Giedraičio-Giedriaus kūryba nėra net mūsų krašto žmonėms labai žinoma – pedagogas ir rašytojas 20 a. pirmoje pusėje mokytojavo Jurbarko gimnazijoje, kūrė daugiausia vaikams, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, mirė 1977 m. Amerikoje.
„Kas mūsų krašto žmones prisimins ir jais pasididžiuos, jei ne mes patys“, – įsitikinusi Konstantino Glinskio teatro vadovė ir režisierė Danutė Budrytė-Samienė. Į sceną ji perkėlė A. Giedraičio-Giedriaus apsakymą apie Ignacą, iš Veliuonos atkeliavusį į Jurbarką ir, mylimosios atstumtą, apsigyvenusį Dainių pelkėje. Apsakymas neilgas, tad, pasak režisierės, teko Ignaco gyvenimą papildyti: „Studijavau kraštotyrinę medžiagą, rūpėjo išsiaiškinti jurbarkiečių lietuvių santykius su vokiečiais ir su žydais, panaudojau kalbininkės Elenos Grinaveckienės aprašytus jurbarkiškių tarmės žodžius ir būdingus šio krašto vardus, giesmes, dainas ir dainuškas.“ Žiūrovai išvydo gyvą ir įdomų 20 a. pirmosios pusės Jurbarką: šeimos gyvenimo, turgaus, bažnyčios, karčemos epizodus jungia atsiskyrėlio Ignaco (jo vaidmenį sukūrė Algis Vizbara) gyvenimo istorija.
Spektaklyje vaidina per trisdešimt aktorių. Pasak režisierės, nelengva statyti tokį masišką vaidinimą, net į repeticijas sudėtinga visiems susirinkti. Tačiau ir smagu, kai kartu vaidina teatro senjorai ir jaunimas, tėvai ir vaikai. „Šiame spektaklyje nėra ryškių autorinių vaidmenų, o masinėse scenose svarbu, kad visi jaustų vienas kitą, kad viskas būtų sustyguota“, – sakė D. Budrytė-Samienė. Po premjeros režisierė liko patenkinta aktoriais ir visa spektaklio kūrybine grupe, nors, jos žodžiais, visada gali būti ir geriau. Spektaklis kaskart bus kitoks, juolab kad kai kuriuos vaidmenis dubliuoja kiti aktoriai.
Masinių scenų aktorių užduotis ne ką mažiau atsakinga: kad neliktum scenoje tik statistas, bet įsimintum žiūrovui kad ir mažu, gal net bežodžiu, vaidmeniu. Puikių, kad ir nedidelių, vaidmenų šiame spektaklyje daug: romi senoji Blažienė (Birutė Skandūnienė), orūs jaunieji Blažiai (Edita Gylienė ir Kęstutis Matuzas), tradiciškai išmintingas kerdžius (Juozas Abromavičius). Įtikinamai kvailelės Kostės vaidmenį sukūrė Jūratė Videikienė. Komiškas karčemos žydelio Judelio paveikslas (Alvydas Šimaitis), šiek tiek sušaržuota miestelėnų Cieslų porelė (Violeta Greičiūnienė ir Adolfas Lapė). Scena nekaustė ir mažųjų aktorių Vytenio Greičiūno, Edvino Paulaičio, Ugnės Samulevičiūtės, Martyno Buitkaus.
Naująjį glinskiečių spektaklį kūrė didelė kūrybinė grupė: dailininkė Almutė Busch, šviesų operatorius Gintaras Zareckas, choreografė Kristė Donauskienė, kostiumų autorės Rimantė Batvinienė ir Aušra Vasiljevaitė-Kazlauskienė. Spektaklio pastatymo dalies vedėjas Kęstutis Matuzas.
Kompozitorė Rūta Šličkutė spektaklio muzikai panaudojo Jurbarko krašto kompozitoriaus Stasio Šimkaus dainos „Kur bakūžė samanota“ motyvą. Kai kurias giesmes įrašė R. Šličkutė, Vincas Bakšys, Arūnas Samys ir Danutė Samytė, spektaklyje aktoriai gieda bei dainuoja ir patys, pavyzdžiui, jurbarkiečio Aloyzo Klasčiaus prisimintą linksmą dainušką.
Iš spektaklio veikėjų lūpų girdėjosi jurbarkiečių šnektoje dar pasitaikantis „tei“ (taip), jau primiršti, bet tokie gražūs, nes mūsų, – „atlajus“ (potvynis), „bobiškai atkratai užėjo“ (moteriškė ligoje atkrito) ir kiti žodžiai ir posakiai, užrašyti jurbarkiškės kalbininkės E. Grinaveckienės.
Simbolinė spektaklio pabaiga itin prasminga: beržo tošies dūda, simbolizuojanti tautos kultūrą, papročius, istoriją, patekusi į svetimas rankas gali pražūti. Kaip svetimkūnis spektaklyje pasirodo juodieji politikieriai su atsiskyrėlio Ignaco tošine dūda. Bet mergaitė atsiveda savo tėvus, senelius ir atėmusi iš svetimųjų dūdą atiduoda ją kerdžiui – liaudies išminčiui. „Ta simbolinė scena man patiko, nenorėjau jos atsisakyti. Toje scenoje iškeliama šeima. Reikia ją puoselėti, o šeimoje turi būti saugojamos ir puoselėjamos mūsų tautos vertybės“, – sakė spektaklio režisierė D. Budrytė-Samienė.
Jei ir ne visiems žiūrovams pabaiga buvo suprantama ir aiški, nieko tokio – tik komediją suvokti nesunku, o prie rimtų dalykų reikia sustoti, pasigilinti, pamąstyti. Turbūt reikėtų, jei nenorime, kad atmintį, tarsi spektaklyje tirštai kritęs sniegas, užklotų užmarštis.
Danutė Karopčikienė
Gerbiu. Šaunuoliai. Vis dėlto apie mus, jurbarkiškius..