Belaukiant vasariškos kaitros lašelį šilumos ir grožio jurbarkiečiams dovanojo fotografė Auksė Vabalaitė. Jurbarko viešojoje bibliotekoje veikia Auksės nuotraukų paroda „Kas aš esu?“, kuri atsirado kaip Redos Žemelienės šokio spektaklio dalis.
Nuo 15 metų fotografijos meno mergina mokėsi savarankiškai iš knygų, interneto. Daug praktikavosi, tobulėjo. Nors A. Vabalaitė Vytauto Didžiojo universitete pabaigė Viešosios komunikacijos studijas, Jurbarke ji žinoma kaip puikių fotografijų kūrėja.
Mergina pasakoja, kad perėjusi visas fotografavimo stadijas – nuo vabaliukų, gėlyčių, gamtos iki portretų. Fotografuoti žmogų – be galo sudėtinga, bet įdomiausia. „Man svarbu fotografijoje atskleisti žmogaus asmenybę, unikalumą. Tam reikia su žmogumi suartėti, jį pažinti, pajausti. Gal tai nėra labai profesionalu – fotografas neturėtų labai suartėti su klientu, tačiau kitaip dirbti nemoku, negaliu“, – sako Auksė.
Toks požiūris į fotografavimą leidžia šio hobio nevadinti tik darbu – tai ir malonumas, begalinis atradimo, tobulėjimo džiaugsmas. Šiam pomėgiui reikia daug psichologinių žinių, susikaupimo, netgi fizinės ištvermės – iš fotosesijų tenka grįžti paryčiais, visą dieną praleisti ant kojų. Nuovargį atperka grįžtamasis ryšys iš fotografuojamojo – gera nuotaika, pasitenkinimas, padėka, draugystė. Fotografei svarbu, ką žmonės mato jos darbuose, kokius jausmus jie sukelia, todėl net parodos plakate ragina klausti, siūlyti, komentuoti.
Šokio kolektyvo „Era“ vadovės Redos Žemelienės pakviesta prisidėti prie spektaklio kūrimo ir gavusi visišką laisvę daryti, ką ir kaip nori, Auksė leido sau pasinerti į žmogaus vidų, paieškoti, kas slepiasi po išore. Mergina sako, kad fotosesija su šokėjomis buvo ypatinga – prasidėjusi šiltą saulėtą dieną pasibaigė siaučiant audrai ir lyjant lietui. Permainingos, kaip pati gamta, išėjo ir portretinės nuotraukos. Kiekviena šokėja stengėsi išreikšti tuo metu ją valdžiusią emociją, o Auksė norėjo ją ištraukti iš pačių gelmių, išgryninti. „Kai žmogus laimingas, jam nebūtina šypsotis, o liūdint – verkti. Jausmus galima parodyti ne tik išore ir paviršiumi, kurie dažniausiai nieko nereiškia. Merginos buvo nuostabios ir, manau, mums pavyko parodyti, kas slepiasi žmogaus viduje. Norėčiau, kad tai nuotraukose atrastų kiekvienas, į jas žiūrintis“, – sako A. Vabalaitė.
Nuotraukų herojės, sveikindamos parodos atidarymo proga, autorę apibūdino kaip labai gerą ir šiltą žmogų, padėjusį atskleisti kūrybiškumą, suprasti, kad natūralumas ir paprastumas taip pat gali stebinti, leidusį patirti daug nuostabių emocijų.
Su „Aukso pieva photography“ ženklu dirbanti Auksė Vabalaitė kviečia visus pasivaikščioti po auksinę pievą, kuri fotografei siejasi su šiluma, geromis emocijomis, ir pabandyti pajusti, ką jaučia ji, kas ji yra ir kur eina. Tuo pačiu į šiuos klausimus rasti atsakymus ir patiems. Autorė sau į šiuos klausimus jau atsakė, nes visada mėgo analizuoti savo jausmus, pojūčius ir jau žino, kokiu keliu turi eiti.
Jūratė Stanaitienė
