Lietuvio sodybos būtina dalis ir puošmena nuo seno buvo gėlių darželis. Ir dabar tebėra. Bet sodybos jau kitokios, ir gėlės prie jų dažniausiai irgi jau kitokios. Puošti aplinką dabar mokomasi keliaujant po pasaulį, internetu parsisiunčiama madingų augalų. Nedaug kur beišvysi tradicinį lietuvišką darželį, kuriame visko buvo daug.
Sodybą saugojo diemedis
Gražiu vadovu apie tradicinius lietuvių darželius galėtų būti serediškių moksleivių Gabijos Lenortavičiūtės ir Mildos Ambraziūnaitės, vadovaujant mokytojai Margaritai Baršauskienei, 2010 metais parengtas kraštotyros darbas „Senieji Seredžiaus krašto darželiai“.
Papasakoti apie vaikystės ir jaunystės darželį moksleivės prašė savo krašto vyresnio amžiaus moterų, nes jos tvarkydavo darželius. Pasistačius naują sodybą šeimos galva – tėvas – paskirdavo vietą, kur bus užvedamas darželis.
„Kai persikėlėme į vienkiemį, statė triobas. O mudviem su mama vis rūpėjo darželis. Mama tėvui vis zurgė, kad leistų darželiui vietą parinkt. Pavasarį tėvas pagaliau pavelino, bet pats parodė vietą, – vakariniame namo šone. Mudviem su mama buvo smagu, mat į tą pusę seklyčios langai ėjo“, – taip moksleivėms pasakojo Elena Kriaučiūnaitė iš Motiškių kaimo.
Darželį aptverdavo – kad vištos neiškapstytų, o lysvių, kurias vadino lovelėmis, kraštus apdėdavo akmenėliais. Takelius išravėdavo ir pabarstydavo smėliu. „Reikėdavo smėlio iš daubos parsinešti, sunku būdavo su kibiru prieš kalną užtempti, tai brolio prašydavom, bet tas vis laiko neturi, o tėvas pykdavo, kad išsigalvojam visokių niekų“, – pasakojo tyrinėtojoms Ona Lukoševičienė.
Būtinai darželyje sėdavo rūtų, jų prireikdavo vestuvėms – jaunosios vainikui, taip pat pamergės prisegdavo savo pabroliui prie krūtinės po rūtos šakelę, o sau rūtomis kasas padabindavo.
Žydėjo karkliukai, ašarėlės, pinavijai. Patvory sodino izopą – Gabija ir Milda išsiaiškino, kad tai vaistinė juozažolė, o vosbutiškė Ona Beniulienė pasakojo: „Mama gavo iš kaimynės sėklų. Nebuvo tai graži gėlė, bet labai keistai kvepėjo. Mama sakė, kad vaistas, tik nežinau, nuo kokios ligos. O tų lapiukų tai pabarstydavo ant mėsos – skaniai kvepėjo.“
Prie sodybos vartelių sodino alyvos krūmą, palangėje – jazminą. Dažnoje sodyboje augdavo iš miško parsineštas putinas ir visada žaliuojantys kadagių krūmeliai.
Ypatingas augalas buvo diemedis – jis saugojo sodybą nuo piktųjų jėgų. Jadvyga Jasukaitienė iš Armeniškių serediškėms moksleivėms G. Lenortavičiūtei ir M. Ambraziūnaitei pasakojo, kad gaudavo barti nuo močiutės, jei skabydavo diemedžio šakeles, nes diemedis esąs Dievo medelis.
Sodelis su istorija
Eržvilkiškių Stūronų sodelio centre stovi koplytstulpis.
„Kai apsigyvenome savo pasistatytame name Piliakalnio gatvėje, mano vyras Bronislovas užsakė koplytstulpį pas amžinatilsį bandonininką ir menininką Alvydą Balčaitį. Stūronų tėviškėje Jerubiškėse pilnas ąžuolas buvo prikeltas išdrožinėtų šventųjų“, – pasakoja Genė Stūronienė.
Ir visi Stūronų sodelio augalai su istorijomis. Obelys keliuko pakrašty atsivežtos iš Genės tėviškės, Keidžių kaimo Raseinių rajone. Dabar obelys jau senos, labai aukštos, bet kas pavasarį apsipila žiedais.
Žiedlapius nubarstė tulpės, sužydo alyvos, burksta bijūnų, kurie čia vadinami panavijomis, žiedpumpuriai. „Ir alyvos, ir panavijos – senoviškos, iš vyro tėviškės Jerubiškių, kur savo bendro gyvenimo pradžioje gyvenome“, – pasakoja Genė. Vasarą sodelyje klesti rožių kereliai, rudeniop sužysta gladijolės, daugybė kitokių gėlių, kai kurių ir pavadinimų Genė nežino.
Sodelyje išsikerojęs didžiulis rododendras – irgi su istorija. „Rododendrui jau apie šešiasdešimt metų. Mano uošvei Onai Stūronienei brolis iš Amerikos atsiuntė penkias sėklas. Tris ji padalijo kaimynėms, dvi pasiliko sau. Iš visų išdygo vienintelis daigelis, mes jį parsivežėm dar mažytį, o dabar jau apatinės šakos sumedėjusios. Jau žadėjau jį išnaikinti, bet kai sužydi – negali atsigėrėti!“ – pasakoja eržvilkiškė.
„Turbūt turiu ranką gėlėms, – sako moteris, – pas mane ir kambary gerai gėlės auga, žiemą visada žydi kalijos.“
G. Stūronienė – buvusi muzikos mokytoja. Kambaryje ant pianino guli natos – čia neretai skamba muzika. Gėlėms, matyt, ji irgi patinka.
Gėlynėlis akims paganyti
Martos Lingaitienės namų langai išeina į pagrindinę Smalininkų gatvę, o po langais – darželis. Gėlės žvilgčioja pro langą ir linkčioja praeiviams. Nuo pat ankstyvo pavasario Martos darželyje vis kas nors žydi, kol paskutinius rudens žiedelius nukanda šalnos. Ir taip visada, nuo 1964-ųjų, kai Marta gyvena Smalininkuose.
Kai išpuoselėtas gėlynėlis tokioje visiems matomoje vietoje, tai ir jo šeimininkė sulaukia daug pagyrų. Ne tik moterys, bet ir vyrai sustoja pažiūrėti, giria Martos darželį ir klausinėja, ką ji daranti, kad gėlės tokios vešlios. „Ir dabar, ir seniau gyrė. Kai dar buvo apylinkės pirmininkė Ona Burneikienė, už dilgėles labai bardavo, o už gėles – girdavo“, – prisimena smalininkietė.
Bet ne dėl pagyrų ji tą savo darželį puoselėja, o todėl, kad ir jos tėviškėje, Žiniškiuose, mamytė turėdavo visokių gėlių. Visokių turi ir Marta. Pirmiausia sužydi Petro rakteliai, paskui subaltuoja gausybė narcizų, po jų – eilė tulpėms, o darželį apjuosia ryškiaspalvės rietenos. Graudžiais veideliais žiūri našlaitės, sušilus orui išnešamos kambaryje žiemojusios pelargonijos, sodinami jurginai. Nors Marta sako, kad darželis senovinis, vietos jame yra ir rožėms.
„Turiu tų darbų – bulvių kibiriuką sodinu, šiltnamėlis – jame ir zinijų daigelių išsiauginu. Ir prie tų gėlių darbelio yra. Sakiau: jau nevaliosiu, apleisiu, bet išeini, vis akį paganai“, – pasakoja Marta.
„Niekur neinu ir nieko nematau, kokius darželius kiti turi“, – sako Marta. Dažnai ji eina tik prie Nemuno, mat yra mėgėja žvejoti. Ir jos tėvelis buvo žvejas, o Marta tuo pomėgiu užkrėtė savo žmogų, Alfonsą Bagdanskį. Atsikelia anksti ir išeina abu su meškerėmis, o pietums jau kepa žuvis.
Paskui susėda abu panamėj, šnekasi arba tyli, kiekvienas savo mintyse paskendęs. Gano akis po žydintį gėlynėlį. Kiek čia to palangės darželio – vos lopinėlis, bet kiek jame visko telpa! Negaili Marta daigelių, atžalėlių, žiedų kiekvienam, kas nori, kas prašo. Ar ne dėl to darželis gražiai klesti?
Danutė Karopčikienė
