Septyniolikmetė gimnazistė Giedrė Kupstytė – sportininkė, Lietuvos lengvosios atletikos jaunių rinktinės narė. Nors motyvas pradėti sportuoti buvo vaikiškai naivus, Giedrė džiaugiasi prieš keletą metų suradusi sritį, kuri teikia jai malonumą, skatina tobulėti, siekti savo tikslų ir svajonių išsipildymo.
Sportuoti Giedrė pradėjo prieš penketą metų. Gana greitai stadione ji pasiekė aukštų rezultatų ir buvo pakviesta į Lietuvos lengvosios atletikos jaunių rinktinę. „Buvo labai geras laikas, trenerė tinkamu metu mane atrado”, – sako mergina. – Buvau šeštoje klasėje ir labai norėjau numesti svorio. Į vaikų namus kaip tik atvažiavo trenerė Violeta Kokarskaja. Daugybė vaikų norėjo treniruotis. Aš labai stengiausi ir trenerė pasirinko mane. Dabar abi su trenere, prisiminusios tą mano motyvą sportuoti, gardžiai pasijuokiame. Tuo labiau kad ir stora tuomet nebuvau.”
Giedrė dalyvauja daugybėje varžybų, bet kaip reikšmingiausias pamini dvi – pernai startavo Belgijoje, šiemet Suomijoje. Belgijoje vykusiame Europos klubų taurės čempionate jokiam klubui nepriklausanti G. Kupstytė atstovavo Klaipėdos sporto klubui „Nikė” – tai leidžia čempionato nuostatai. Nors pagrindinė Giedrės sporto šaka yra ieties metimas, varžybose Belgijoje ji stūmė rutulį ir užėmė antrąją vietą. Norint patekti į varžybas Suomijoje, reikėjo įvykdyti pasaulio lengvosios atletikos federacijos normatyvus, ir Giedrė tai padarė, tačiau ieties metimo rungtyje buvo tik trylikta. Rezultatu ji, žinoma, nepatenkinta, bet džiaugiasi nuvažiavusi į šalį, kuri ją, kaip sportininkę, labai viliojo.
„Suomiai yra geriausi ietininkai, ir aš pasvajodavau, kad gera būtų pasitreniruoti toje šalyje. Bet man nepatiko nei klimatas, nei gamtovaizdis, netgi žmonės pasirodė šalti. Parvažiavusios su draugėmis neatsiplėšėme nuo autobuso langų – taip mums buvo gražu ir gera Lietuvoje”, – įspūdžiais dalijosi Giedrė.
Lietuvos jaunių rinktinės narė teigia, kad sportuoti yra smagu, nes daro tai dėl savęs. Maloni yra ir atsakomybė būti rinktinėje, atstovauti Lietuvai. Susitikimai su garsiais sportininkais merginai, tiesa, kartais sukelia nepagrįstą baimę ir jaudulį, kurie atsiliepia ir rezultatui. „Taip buvo Jurbarke – prieš paskutinį bandymą pamačiau, kad mane stebi Virgilijus Alekna, pradėjau jaudintis, blogai numečiau. Paskui jis priėjo, pakalbino – pasirodė labai nuoširdus ir paprastas, – sako Giedrė ir teigia pastebėjusi, kad kuo garsesnis sportininkas, tuo paprastesnis. – Nuoširdžiausi yra tie, kurie gerų rezultatų pasiekia atkakliu savo darbu.”
Giedrė irgi nori būti tokia. Ji nesiguodžia, kad sunku treniruotėse, kurios būna keturiskart per savaitę po 2-3 valandas. Ji suvokia, kad reikia ugdyti valią, atsikratyti baimių ir jaudulio, šlifuoti charakterį ir dar daugiau dirbti – tik taip priartėja tikslas, pildosi svajonės. „O, svajonės! Jos didelės, turbūt, kaip ir kiekvieno sportininko – sudalyvauti Olimpinėse žaidynėse”, – drąsiai sako Giedrė, nes mano, kad tai realu ir labiausiai priklauso nuo jos pačios. Dar – nuo žmonių, kurių, geranoriškų, Giedrė sutiko daug: „Pirmiausia aš dėkinga vaikų namų auklėtojai Reginai Rašimienei – ji visą laiką buvo labai gera, ji mane pasiūlė trenerei. Ir kiti auklėtojai, Viešvilės vaikų globos namų vadovai, Viešvilės pagrindinės mokyklos, kurioje iki šio rudens mokiausi, mokytojai nuoširdūs, visada mane suprasdavo, palaikydavo. Labiausiai dėkinga trenerei – už kantrybę, už visas jos pamokas, už tai, kad priėmė mane į savo namus ir į savo šeimą.”
Sportas netrukdo Giedrei gerai mokytis, neatima iš jos kitų mielų užsiėmimų. Jos vąšeliu nertą kosmetinę turi Nomeda iš televizijos, kuprinę padovanojo brolio draugei, o suknelę, kurią nėrė savo draugei, visą turėjo išardyti. „Pirmąkart nėriau, ir man nelabai išėjo”, – prisipažįsta Giedrė, bet tikrai nemano, kad jai niekada neišeis. „Maža demonstravau madas, šokau, dainavau. Dainuoti labai patinka”, – sako Giedrė. Tačiau jei dainavimo repeticija kertasi su treniruote, Giedrė renkasi pastarąją, nes žino, ko siekia, nes sportas yra jos didžiausias pomėgis.
Nenuliūs Giedrė net tada, jei teks atsisakyti nuo vaikystės puoselėjamos svajonės. „Nuo vaikystės noriu būti žurnalistė, studijuoti Vilniaus universitete, bet jei Vilniuje nebus galimybės treniruotis, gali tekti studijuoti Kaune, tuomet rinkčiausi Kūno kultūros akademiją”, – visai neliūdnai sako Giedrė. Merginos svajonės, kaip ir jos mesta ietis, skrieja toli, o pasiekti tikslą padės didelis noras ir pastangos.
Dziaugiuosi tokiais atrastais zmonemis….