Algimantą POCIENĘ pažįsta kone visi girdžiškiai, nes kone visų ji yra buvusi mokytoja. Šiemet devyniasdešimtmetį atšventusi moteris prisimena savo mokinius ir kolegas nuo pat to laiko, kai 1956-aisiais, ką tik baigusi institutą, atvažiavo į Girdžius. Gražus čia buvo ir tebėra gyvenimas, bet gražiausias buvo Pašventyje – sakė Algimanta ir pasakojo apie vaikystėje sutiktus žmones ir išlikusias draugystes.
Pašventyje
Algimanta Pocienė savo gyvenimą gali versti kaip knygą, kurios kiekvienas puslapis įdomus. Bet ypač jai norisi pasakoti apie sutiktus žmones. Vienas tokių – šviesaus atminimo kalbininkas profesorius ir Jurbarko Garbės pilietis Arnoldas Piročkinas.
„Arnoldas dažnai atvažiuodavo ir ne kartą sakydavo, kad reikia mums nuvažiuoti į Pašventį. Bet taip ir nenuvažiavom… Užtat praėjusią vasarą mano 90-mečio proga sūnus su marčia sugalvojo mane nuvežti į Pašventį ir į Smalininkų mokyklą, kurią prisimenu iš vaikystės“, – pasakoja Algimanta.
Pašventyje prie plento stovėjęs Piročkinų namas buvo pirmieji jos namai. „Jie priėmė mano mamą, kai ji, dar panelė, atvažiavo į urėdiją dirbt. Urėdija buvo prie ežero, miškelyje, ne ten, kur dabar girininkija. Ir tėtis dirbo urėdijoje, bet gyveno Smalininkuose. Paskui Piročkinai išsikraustė į Smalininkus, o mama (taip lietuvininkai vadina močiutę –red.) namą pardavė – prisimena girdžiškė.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
