Šiandien „Kultūros salos“ svečiai – du vyrai su gitaromis. Tai jurbarkiečiai Aridonas Daukša ir Kęstutis Bastys. Daug kam žinomi, daug kur kviečiami ir neatsisakantys Jurbarko bardų klubo nariai. Gitaros į šių vyrų rankas pateko seniai, o sugrįžimas prie muzikos primena smagias ir skambančias jaunystės dienas.
Su trim akordais
Kai Aridonas ir Kęstutis pradėjo brazdinti gitaromis, bardais, žinoma, jie dar nebuvo, nė žodžio tokio nežinojo. Tačiau anuomet net labiau nei dabar vaikinas su gitara atrodė ypatingas, ir norinčių tokiais būti buvo daug.
„Buvau keturiolikos, gal trylikos metų, kai brolis parsitempė gitarą. Bet jis negrojo. O aš, kai pasiėmiau, tai – visam laikui, – sako Aridonas ir pasakoja, kad groti mokėsi kartu su draugais: – Viens vieną akordą žinojo, kits kitą, gitaros nesuderintos… Su trim akordais mokėdavom pagroti visas dainas! „Smokie“, „Suzi Quatro“, „Boney M“. Pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Bet tai šiaip, kai mokinomės, o kur reikėdavo rimtai groti, tai viskas tvarkingai.“
Rimtai pagroti tekdavo mokykloje, draugų išleistuvėse į armiją. O kai pats buvo pašauktas tarnauti, po atostogų į dalinį nusivežė ir gitarą. Pagrodavo, išmoko rusiškų dainų, kurias ir dabar prisimena. O grįžęs po tarnybos nebegrojo 30 metų. „Nebuvo laiko. Dulkėjo ta gitara. Pasiimdavau kartą per metus, pabarškindavau ir padėdavau. Tada buvo kiti prioritetai – šeima, darbas trim etatais“, – pasakoja vyras. O ansamblių, kurių Jurbarke buvo gausu, Aridonas sakė nė nežinojęs – jam jų nereikėjo, jis mėgo groti vienas ir dainavo savo kūrybos dainas.
Nenuėjo veltui
K. Bastys vaikystėje lankė muzikos mokyklą – tėvų pastumtas, pasak jo, kad gatvių nešlifuotų.
„Pas mokytoją šviesaus atminimo Algimantą Valį akordeono ir birbynės klasėje baigiau keturias klases iš penkių. Tačiau akordeonu groti jau nemoku“, – prisipažino vyras. Užtat gitaros mokslai pas pusbrolį nenuėjo veltui.
„Kai buvau penkiolikos metų, pusbrolis sudomino gitara. Pramokę groti susibūrėm į grupę ir buvom Sudargo kultūros namų muzikantai. Jurbarkiečiai Sudarge! Paskui – Slavikų muzikantai“, – pasakoja Kęstutis, po „prasigrojimo“ Šakių rajone muzikanto kelią tęsęs Jurbarke. Pirmiausia – Jurbarko kelių valdyboje, kur jauni muzikantai buvo sutikti išskėstomis rankomis, jiems nupirkta nauja aparatūra.
K. Bastys pasakoja, kad Jurbarko kelių valdybos estradinį ansamblį subūrė Vidmantas Milkaitis, grojęs bosine gitara, būgnus mušė Anatolijus Zabielinas – abu jau šviesaus atminimo. Soline gitara grojo Vitoldas Murauskas, o Kęstutis – ritmine gitara ir buvo pagrindinis vokalistas.
Ansamblis nemažai koncertuodavo, bet tik Jurbarko rajone, nes reikėjo, pasak Kęstučio, pereiti aprobavimo tarnybą, t. y. gauti specialų leidimą važinėti po Lietuvą.
„Reikėjo išsikviesti komisiją iš Vilniaus“, – to meto muzikinio gyvenimo ypatumus mini K. Bastys ir teigia, kad dar didesnis spaudimas prasidėjo jam grįžus iš armijos.
Taip buvo praėjusio šimtmečio 9-ame dešimtmetyje, nes į tarnybą sovietinėje armijoje vyras buvo pašauktas 1982-aisiais. Atrodo, neseniai, tačiau dabartinis grojantis jaunimas nė nenutuokia apie tokį oficialiosios valdžios kišimąsi į jaunųjų kūrybą.
„Įmonės skirdavo pinigų įkurti meno mėgėjų kolektyvams ir Jurbarkas tuo metu judėjo – buvo net keli ansambliai: be Kelių valdybos, ansamblius turėjo ir autotransporto įmonė, „Vilmos“ gamykla – ir visi pilnas sudėtis turėjo, konkurencijos nebuvo. Bet kartais muzikantų pritrūkdavo. Kur tu buvai Aridonai?“ – klausia Kęstutis, kuriam A. Daukšos atėjimas į bardų klubą buvo nemaža staigmena.
Kęstutis grojo ir ryšių mazgo bei Nerūdinių statybinių medžiagų gamyklos ansambliuose. „Tuo metu Nerūdinių ansamblyje buvo labai geras muzikantas iš Rusijos, „Mašina vremeni“ ir kiti buvo jo draugai. Visi norėjom vadintis roko grupėmis, nors kažin ar atitikome tą vardą. Komisija iš Vilniaus davė mums leidimą koncertuoti respublikoje. Tai buvo apie 1985 metus“, – pasakoja muzikantas.
Su Nerūdinių statybinių medžiagų gamyklos ansambliu K. Bastys grojo ir Jurbarko restorane „Nemunas“ – ten grojusį Remigijų Mockų išleido atostogų, bet pasiliko žymiai ilgiau.
„Ansamblis restorano lankytojams labai patiko – kažkas naujo. Restorane padidėjo apyvarta. Grojom lietuviškus koverius, „Rondo“, „Hiperbolės“, Kerbedžio dainas“, – pasakoja Kęstutis.
Maudėtės šlovėje, meilėje ir piniguose? „Maudėmės pirmus metus – muzikoje, su užsidegimu! – sako muzikantas. – Penktadieniais ir šeštadieniais būdavo muzikiniai vakarai – kiekvieną savaitę. Visi mus laikė muzikantais, ir mūsų bendraamžiai mus atsimena kaip muzikantus. Po pusantrų metų. Atlyginimą irgi gaudavom – 120 rublių. Tai anais laikais buvo nemažai. Bet paskui savaime viskas išsisėmė. Kai išeidinėjom, man siūlė dainuoti Tauragės naktiniam klube. Bet nenorėjau. Muzikanto darbas yra naktinis, turint šeimą, sunku“, – teigia K. Bastys.
Po tokio muzikinio pakilimo Kęstutis irgi buvo padaręs netrumpą pertrauką.
Sugrįžo bardai
Po trijų dešimtmečių vėl paėmę gitaras vyrai sugrįžo į viešumą kaip bardai. „Sugrįžom, kai susibūrė Jurbarko bardų klubas, jį jau prieš trejus metus subūrė Rolandas Kulikauskas ir Saulius Lapėnas, – sako K. Bastys ir tikina, kad susiburti nebuvo sudėtinga. – Mes – jurbarkiečiai. Čia žmogų pažįsti arba iš vardo, arba iš veido. O muzikantai vieni kitus labai gerai pažįsta.“
Pasėdėjęs bardų koncerte, pamatęs pažįstamų veidų, ir A. Daukša pasisiūlė į klubą. Kodėl? „Trauka. Dainuoti ir groti. Nuėjau į rūsį pas Rolandą Kulikauską ir pasisiūliau į klubą. Man reikėjo bendraminčių kompanijos. O išeiti į sceną, groti koncertuose buvo iššūkis, ir ne tik pirmą kartą, bet visada“, – pasakoja Aridonas.
Būti scenoje tenka dažnai, nes Jurbarko bardai tapo žinomi ir visų pageidaujami, o vyrai ir nesididžiuoja, ir groja negalvodami apie atlygį.
„Geriausias atlygis – plojimai, o pinigų mums niekas ir nesiūlo. Mes niekada nekalbėjom apie pinigus, tik apie malonumą dainuoti ir tuo suteikti džiaugsmo kitiems. Jei pinigai mus pasivys, nemesim lauk“, – juokiasi vyrai.
Tačiau to svarbiausio atlygio – klausytojų dėmesio – norisi. „Nuo publikos daug kas priklauso, – sako Aridonas. – Kai dainuoji, nori, kad tavęs klausytų“.
Geriausi klausytojai, pasak bardų, yra tie, kurie ateina į koncertus, o ne tokie geri, kurie susirenka į kokį kitą renginį, kuriame yra ir koncertas.
Muzika ir poezija
Bardų kūryba labiau nei kuri kita sujungia muziką ir poeziją, ir abu šie komponentai bardų dainose labai svarbūs.
Abu pašnekovai dainuoja savo kūrybos dainas ir, pasak Aridono, dainuoja apie viską. O viskas yra gyvenimas. Vyras pasakojo, kad jaunystėje buvo sukūręs dainą apie Romą Kalantą ir dainuodavo, kol viena pareigūnė tyliai patarė verčiau nedainuoti.
Kęstutis irgi kuria, tačiau kartais žodžius dainai pasiskolina ir kitų kūrėjų.
„Žodžiai yra įdomus dalykas. Aš nuo penkerių metų pradėjau kurti. Mano tėtis – dainininkas, kai jam pritrūkdavo žodžių, aš sukurdavau, – pasakoja bardas, atmintyje išsaugojęs ir pirmąjį vaikystės ketureilį.
Prisimena ir tai, kaip jaunystėje dainuodavo dabar plačiai žinomą tremtinių dainą. „Koncertavom Klausučiuose po partinio susirinkimo. Salė lūžta. Pirma daina – „Išeisiu vieškeliais plačiais“. Salė trumpam nuščiūva…“, – pasakoja Kęstutis, palikdamas intrigą. Bet… tuo viskas ir baigėsi, ir tik daug vėliau vyras susimąstė, kad baigtis galėjo ir kitaip. O tada jauni muzikantai nė nežinojo, ką dainuoja – jiems tada buvo tiesiog graži lietuvių liaudies daina.
Vėliau K. Bastys atrado Širvį. „Skaitau – ir iš karto girdžiu melodiją“, – sako bardas, pagal Pauliaus Širvio poeziją sukūręs 28 dainas. Taip pat turi dainų jurbarkiečio kompozitoriaus ir poeto Kęstučio Vasiliausko žodžiais. „Pažįstu jį nuo muzikos mokyklos. Bet kas Jurbarke nepažįsta Vasiliausko? Jo eilėraščių knygutę „suskaičiau“, esu kelias dainas sukūręs ir rodęs autoriui: apie vieną sakė, kad grotų kitaip, kita – jam patiko.“
Sukurtų melodijų vyrai neužrašo. Kęstučio viskas – išmaniosiose laikmenose, kad iš atminties neprapultų. O Aridonas viską laiko savo atmintyje. Žodžius užsirašai, gali pataisyti, taisyti galima ir melodijas. Ir, pasak vyrų, skirtinguose koncertuose daina gali skambėti vis kitaip.
Naujausia A. Daukšos daina gimė prieš porą savaičių. „Bet ne visas, kurias sukuri, leidi į eterį, – sako beveik kasdien gitarą į rankas paimantis vyras. – Nors kelioms minutėms. Bet būna, kad pavargsti darbe ir jau nieko nebenori.“
Šių vyrų darbas su muzika nesusijęs, šypsodamiesi jiedu teigia esą šaltkalviai-muzikantai. O aš rašau per brūkšnelį – nes ir kalvystė, ir muzika dera viename.
Danutė Karopčikienė