Prieš keletą mėnesių kvietę globoti tėvų netekusius vaikus savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai nesulaukė nė vieno prašymo. Priimti svetimą vaiką į šeimą ryžtamasi vis rečiau, nors padėtis kol kas ir nėra tokia bloga: globėjų šeimose auga du trečdaliai tėvų globos netekusių rajono vaikų.
Laimingiausi turintys tėvus
2013 metų pabaigoje Raudonės seniūnijos gyventojos Kauno klinikose paliktas naujagimis jau turi mamą ir tėtį – Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių globos namuose augusią mergytę labai greitai įsidukrino lietuvių šeima. Kur ir kaip gyvena mažylė, niekada nesužinos trisdešimtmetė jos biologinė motina.
„Įstatymas numato labai retas išimtis, kai, teismo sprendimu, galima suteikti įvaikinimo informaciją. Bet tik dėl vaiko gyvybinių interesų“, – tvirtina Jurbarko r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė, įsitikinusi, kad mergaitė auga laimingoje ir mylinčioje šeimoje.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja sako, kad ir Jurbarke kasmet po keletą šeimų ryžtasi įsivaikinti tėvų paliktus kūdikius. Ir 2012 metais, ir 2013 metais laimė aplankė po tris šeimas – visos jos įvaikius parsivežė iš kituose rajonuose veikiančių vaikų globos įstaigų.
L. Gardauskienė tvirtina, kad šeimos, siekiančios įsivaikinti, paprastai domisi kūdikiais ir vaikais iki 3 metų. Retai kada ryžtamasi įsivaikinti penkiametį ar priešmokyklinuką – nebent jis jau buvo tos šeimos globojamas.
Ar gali šeima įsivaikinti, sprendžia vaikų teisų apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai.
„Tėvystė – atsakingas dalykas, priimant vaiką į savo šeimą jis įgauna teisę į pavardę, tėvų turtą. Tėvystei paprastai ryžtasi išsilavinę, materialiai apsirūpinę žmonės, kurie myli vaikus ir siekia, kad jie augtų laimingi“, – sako L. Gardauskienė.
Užsieniečiams amžius nesvarbu
Nuo 2004 metų užsienio šalių piliečiai įsivaikino dvylika tėvų globos netekusių Jurbarko rajono vaikų. Nors pastaraisiais metais tokie įvykiai reti, vaikų išvykimas į svečias šalis prisimenamas kaip stebuklas.
Paskutinį kartą toks stebuklas įvyko 2013-ųjų pabaigoje: dešimtmetę išsivežė švedų šeima, anksčiau įsivaikinusi du jos broliukus.
„Skaitydami įvaikinimo ataskaitas kaskart džiaugiamės, kad tiems vaikams labai pasisekė“, – neslepia L. Gardauskienė.
Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos, užsieniečiams įsivaikinti leidžiama tik didelių fizinių trūkumų, silpnos sveikatos vaikus – tuos, kurie lietuvių šeimoms niekada nebūtų įdomūs. Kiekvieną atvejį atskirai svarsto speciali komisija. L. Gardauskienės manymu, tai teisinga: „Lietuvoje nėra tiek daug gyventojų, kad mūsų valstybė negalėtų pasirūpinti savo be tėvų globos likusiais vaikais.“
Vis dėlto užsienio šalių, ypač Italijos, Švedijos, piliečių pranašumas neabejotinas: jie nebijo įsivaikinti didėlesnių vaikų, mielai priima į savo šeimą tris ar daugiau brolius ir seseris. Lietuviai tokį būrį vaikų įsivaikinti niekaip neišgalėtų – pirmiausia, dėl materialinės padėties. Atlyginimai mūsų šalyje nėra dideli, o įsivaikinant teismui reikia įrodyti, kad turėsi galimybių vaiką išlaikyti. Jurbarke žinomas tik vienas atvejis, kai šeima įsivaikino du vaikus.
Tačiau svarbiausia, kad užsieniečiai visai kitaip žiūri į įvaikinimą – jie iš to nedaro paslapties, leidžia vaikams palaikyti ryšius su savo seneliais ir kitais artimaisiais, prašo, kad jie atsiųstų biologinės šeimos nuotraukų. Pasak L. Gardauskienės, specialistai rekomenduoja pasakyti vaikui apie įvaikinimą kuo anksčiau, kad paauglystėje ar net sulaukus pilnametystės ši žinia nesukeltų šoko. „Jei vaikas šeimoje jaučiasi mylimas, reikalingas, saugus, faktas, kad yra įvaikintas, jam tikrai nesukels tragedijos“, – įsitikinusi L. Gardauskienė.
Įsivaikinę užsieniečiai, pasak vedėjos, tvirčiau jaučiasi ir dėl garantuotos valstybės paramos. Švedijoje jiems suteikiama didžiulė materialinė pagalba, vaikui nemokamai teikiama visa įmanoma medicininė pagalba, šeimai teikiamos socialinės paslaugos. Italijoje įvaikius nepaprastu dėmesiu apgaubia visa įtėvių giminė ir bendruomenė, kurioje jie gyvena. Rengiami sutikimo vakarėliai, susipažinimo arbatėlės, vaikui ir šeimai visi neša dovanas.
„Lietuva nėra tokia turtinga, tačiau ir mūsų valstybė eina tuo keliu. Įtėviams jau suteikiamos trijų mėnesių adaptacijos atostogos, mokama vienkartinė vaiko gimimo pašalpa“, – sakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Trečdalis globojami šeimose
Ne kiekvienas lietuvis gali įsivaikinti – vyresniems nei 55 metų to nebeleidžia įstatymas. Daug liberalesnės sąlygos norintiems globoti vaikus, tačiau ir tam pasiryžusios šeimos turi pereiti griežtą atranką. Vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai sprendžia, kokiais interesais vadovaujasi globoti pasisiūlę žmonės. Jei tie interesai nėra palankūs vaikui, tokie žmonės gobėjais niekada netaps.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos duomenimis, šių metų pradžioje rajone buvo 87 tėvų globos netekę vaikai. Vien pernai tėvų globos neteko dešimt nepilnamečių – pusė jų dar nebuvo sulaukę trejų metų.
Teismas jau yra priėmęs sprendimus dėl 79 vaikų globos ir rūpybos, tik aštuonių vaikų likimas kol kas dar nėra iki galo nuspręstas – jie gali grįžti į biologines šeimas. Pasak L. Gardauskienės, tokia laimė pernai nusišypsojo dviems vaikams. „Bet jie abu buvo ne pas svetimus – į namus grįžo iš giminaičių šeimų“, – tikina Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
L. Gardauskienė laime vadina faktą, kad tik trečdalis vaikų auga vaikų globos namuose, nes 56 tėvų globos netekusiems nepilnamečiams pastogę ir namų šilumą suteikė globėjai. Dauguma jų įsikūrė pas artimesnius ar tolimesnius giminaičius, draugus, pažįstamus, o ne visiškai svetimose vietose. Šeimose, su kuriomis jau buvo susiklostę bent mažiausi ryšiai, tragediją patyrusiems vaikams lengviau apsiprasti.
Tapti globėju, pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės, nėra didelis džiaugsmas. Globojamų vaikų gyvenimai sudėtingi, jie patyrę skaudžių dvasinių traumų ir iš biologinių šeimų yra atsinešę didelių problemų.
„Jie visi iki vieno yra patyrę tragediją – neteko pačių artimiausių ir svarbiausių žmonių. Koks bebūtų geras ir atjautus globėjas, vaikas vis tiek jaučiasi atstumtas, nereikalingas. Visos jo bėdos išlenda paauglystėje pradėjus ieškoti gyvenimo prasmės. Tada atsitinka labai nemalonių dalykų – ir vaikams, ir jų globėjams, ir mūsų tarnybos specialistams“, – pripažino L. Gardauskienė.
Ne visi deramai auklėja
Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos, ne visi globėjai pakelia užsikrautą naštą. Kai kurie į teismą kreipiasi patys ir prašo atleisti nuo globėjų pareigų, bet dažniau teismo slenkstį peržengia vaiko interesų gynėjai, pastebėję arba gavę skundą, kad globėjai neranda bendros kalbos su vaikais, naudoja prieš juos fizinį ir psichologinį smurtą, neatlieka savo pareigų.
2013 metais teismo sprendimu iš globėjų buvo paimti penki vaikai, nes globėjai netinkamai atliko savo pareigas. Kaip ir biologiniai tėvai, globėjai girtauja, nesirūpina į šeimas priimtais vaikais, netgi juos muša ir psichologiškai terorizuoja. Dėl to ne vienas globojamas vaikas yra pabėgęs iš prieglobsčiu jam turėjusios tapti šeimos ir net savo noru grįžęs į vaikų globos namus.
„Viliamės, kad padėtis gerės, nes nuo 2012 metų įstatymas vienareikšmiai įpareigoja vaikus globoti ketinančius žmones privalomai atestuotis pasirengimą“, – sakė L. Gardauskienė.
Deja, artimiems vaikų giminaičiams ši nuostata netaikoma. Patikėdami vaikus globoti seneliams specialistai net žinodami apie jų pomėgį išgerti tikisi, kad jis netrukdys rūpintis vaikaičiais. Deja, ateina metas, kai ir vaiko teisių gynėjai, ir patys vaikai nebeiškenčia. Tada lieka vienas kelias – į vaikų globos namus.
Specialistai tvirtina, kad praradusiam tėvus vaikui antrą kartą patekti į vaikų globos namus yra baisi tragedija – subliūkšta visos jo viltys, dingsta pasitikėjimas žmonėmis ir tikėjimas bet kokia sėkme.
Tokie antrąkart gyvenimo nudeginti vaikai būti globojami jau nebenori, todėl vaikų namuose dažnai pasakojamos legendos apie globėjus – pabaisas, išnaudojusius ir skriaudusius vargšus vaikelius.
L. Gardauskienė pripažįsta, kad būna įvairiausių atvejų, bet tikrai ne visi globėjai yra blogi. Daugelis vaikų, augančių globėjų šeimose, džiaugiasi gavę didžiausią gyvenimo dovaną, tačiau yra ir tokių, kurie pilnametystės laukia kaip išsigelbėjimo.
Gąsdinančios proporcijos
Socialiniams darbuotojams ir vaiko teisių apsaugos specialistams retai tenka ieškoti globėjų vaikams, kurių abu tėvai mirę. Dažniausiai svetimos pastogės ir atjautos prireikia socialinės rizikos šeimų vaikams. Šių metų pradžioje 111 socialinės rizikos šeimų augo 244 vaikai. Dauguma socialinės rizikos šeimų gyvena kaimuose, į jas kasdien nukreiptos socialinių darbuotojų akys, nė vienas žingsnis nelieka nepastebėtas akylų kaimynų.
Nors tokių šeimų sąrašas kasmet šiek tiek patrumpėja, padėtis, anot L. Gardauskienės, tikrai negerėja.
„Galime sakyti, kad vargo dabar nėra tiek daug, kiek matydavome prieš keliolika metų, ir skurdžiausiai gyvenančių šeimų vaikai nebebadauja. Socialiniai darbuotojai daug padaro, kai kurias šeimas ilgesniam ar trumpesniam laikui net grąžina į normalų gyvenimą. Tačiau kolegos neleis meluoti – visi pastebėjome, kad dabar socialinės rizikos sąraše jau yra trečioji nesugebančių savarankiškai gyventi karta: pažįstame ir tokį pat gyvenimo būdą mėgusius jų tėvus, ir net senelius“, – skaudžią tiesą dėstė vedėja.
Blogiausia, pasak L. Gardauskienės, kad rajone smarkiai mažėjant gyventojų auga neigiamos proporcijos. Dabar socialinės rizikos šeimose gyvena 5 procentai rajono vaikų. Dar beveik 2 proc. vaikų yra globojami. Taigi septynių vaikų iš šimto sielos jau yra sužeistos – ir tos žaizdos niekada nebus išgydytos.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja įsitikinusi, kad netiesą sako tvirtinantys, jog skurdas yra paveldimas. Gerų globėjų šeimose augantiems vaikams visada yra galimybė išmokti gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai. L. Gardauskienė tvirtina, kad nemažai vaikų tuo pasinaudoja: gerai mokosi, siekia įsigyti profesiją ar net aukštąjį išsilavinimą, netapti priklausomais nuo alkoholio. Kai jiems pasiseka, džiaugiasi ne tik globėjai, bet ir vaikų teisių apsaugos specialistai.
Daiva BARTKIENĖ
