Kovo mėnesį atlikta gyventojų nuomonių apklausa parodė, kad dauguma žmonių nesijaučia pasiruošę galimoms ekstremalioms situacijoms. LRT.lt kalbinti ekspertai sako, kad pasirengimas priklauso ne nuo susiruoštų atsargų, bet nuo psichologinio nusiteikimo, o klausimas išryškino ir socialines skirtis.
Turtingesni ir etniniai lietuviai jaučiasi ramiau
70 procentų Lietuvos gyventojų į klausimą, ar, praėjus trejiems metams po karo Ukrainoje pradžios, jaučiasi pasiruošę galimoms ekstremalioms situacijoms, atsakė neigiamai. 21 procentas sakė, kad jaučiasi pasiruošę, o 9 procentai nežino arba neatsakė klausimą, rodo naujausi „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatai.
Nežymiai labiau pasiruošę Lietuvoje jaučiasi vyrai (24 procentai, moterys – 18), 30–49 metų amžiaus gyventojai, tie, kurių šeimos pajamos viršija 2 tūkst. Eur, didmiesčių gyventojai. Mažiau pasiruošę jaučiasi senoliai, skurdžiau gyvenantys, kaimo gyventojai.
Lyginant gyventojus pagal darbo sritis, labiausiai pasiruošę jaučiasi vadovai ir verslininkai, mažiausiai – pensininkai, namų šeimininkai, bedarbiai. Ryškus skirtumas ir tarp gyventojų, kurie turi vaikų iki 18 metų bei tų, kurie vaikų neturi, jie ir pasiruošę jaučiasi mažiau. Taip pat skiriasi ir etninės grupės: lietuviai jaučiasi pasiruošę labiau, nei kitų tautybių gyventojai.
Senjorai. Asociatyvi nuotr. | D. Umbraso / LRT nuotr.
Anot „Baltijos tyrimų“ atstovo Romo Mačiūno, ankstesni tyrimai apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms rodė optimistiškesnį vaizdą.
„Yra demografinės grupės, kurios, akivaizdu, šiek tiek daugiau pasiruošusios ir turi daugiau finansinių galimybių. Galima pastebėti, kad šiek tiek daugiau pasiruošę vyrai, nei moterys, nes tai ir šiek tiek namų ūkio [klausimai]“, – apžvelgė jis. Vis tik R. Mačiūnas pridūrė, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų jautimosi pasiruošusiais nėra reikšmingas.
Ekspertas pabrėžė, kad klausimas, ar yra pasiruošę ekstremalioms situacijoms, yra gana subjektyvus, o net ir tų, kurie mano esantys pasirengę ekstremaliosioms situacijoms, pasirengimo lygis iš tiesų gali būti skirtingas. Jis akcentavo socialinį skirtumą – kad labiau pasiruošę labiau pasiturintys ir miesto gyventojai.
„Gal turi daugiau informacijos ta tema, finansinių galimybių, aukštesnio išsilavinimo“, – pašnekovas pridūrė, kad į šią grupę patenka ir besimokantis jaunimas.
R. Mačiūnas išskiria ir grupę, kuri turi vaikų iki 18 metų – net ketvirtadalis jų sako, kad jaučiasi pasiruošę ekstremalioms situacijoms. O situacija lyginant skirtingas tautines grupes taip pat iškalbinga, nes tarp kitataučių pasiruošusių ekstremalioms situacijoms mažiau.
„Reikia atsižvelgti, kas sudaro tautinių mažumų grupę. Tai pagrinde lenkakalbiai, kurie gyvena kaimiškose vietovėse, tai daro įtaką. O rusakalbiai Lietuvoje į karo grėsmės situaciją galimai žvelgia su atmetimu <…>. Tai labiau temos neigimas“, – svarstė sociologas.
Civilinė sauga | D. Umbraso / LRT nuotr.
Gyventojai vis dar jaučia karo grėsmę
Paklaustas, ar apklausos rezultatai signalizuoja apie socialinę atskirtį, jis sakė, kad tai nėra ženklu.
„Labai ryšku nėra. Bet atsargos ar turėjimas didesnių finansinių galimybių vis tiek yra lengvinantis faktorius“, – kalbėjo R. Mačiūnas.
Jo teigimu, lyginant su tuo, kiek viešojoje erdvėje informacijos apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms, pasirengusių gyventojų skaičius yra mažas. Kita vertus, apklausos kol kas nerodo, kad gyventojai abejingi raginimams pasiruošti nelaimėms, susirūpinti dėl saugumo. Įtakos viešajai nuomonei gali daryti ir debatai, ar nelaimėms pasiruošusios yra valstybės institucijos ir savivaldybės.
„Galbūt yra tam tikras psichologinis nuovargis, bet kad nejaučia karo grėsmės – to nėra. Pastaruoju metu kalbama apie gynybos finansavimo didinimą, pagal apklausų rezultatus, dauguma gyventojų jaučia karo grėsmę. Tikrai daugiau, nei pusė mano, kad situacija grėsminga. Vadinasi, dalis gyventojų mato grėsmę, bet nemano, kad yra pakankamai pasiruošę“, – kalbėjo R. Mačiūnas.
Jis kalbėjo, kad efektyviau komunikuoti ir padėti gyventojams padėtų žinutės, kaip konkrečiai reikia pasiruošti nelaimėms.
„Vien tik įtikinėjimas jau gal ir neturi prasmės, turėtų būti priminimas, ką turi daryti“, – sakė pašnekovas.
M. K. Čiurlionio menų mokykloje įrengta priedanga karo, branduolinės avarijos atveju. | D. Umbraso/LRT nuotr.
Pataria pasirūpinti trimis dalykais
Gynybos ekspertas, verslininkas ir atsargos majoras Darius Antanaitis sako, kad saugumo jausmas – ne vien materialinių daiktų susiruošimas, bet ir pasitikėjimas valstybe. Jis ir pats socialiniuose tinkluose prieš kelias dienas dalijosi vaizdu, kaip netikėtai dingus elektrai, nepasimetė – turėjo žvakių, malkų, maisto ir vandens atsargų, paruoštą elektros generatorių.
„Mes kalbame apie jausmą: ar jautiesi pasiruošęs, saugus? Mano atžvilgiu, aš esu pasiruošęs. Aš žinau, kad veikia NATO ir mūsų žvalgyba“, – sakė jis.
Pašnekovas sakė, kad jo šeima turi galimybę kritiniu atveju gyventi izoliuotai. Jis taip pat svarstė, kad užtikrintumo suteikia žinojimas, kad vykstant karui, jis būtų mobilizuotas, taigi, atmeta svarstymus apie traukimąsi iš šalies.
Anot D. Antanaičio, kiti žmonės retai klausia patarimo, kaip pasiruošti ekstremalioms situacijoms, bent bent jau maisto klausimas yra gana paprastai išsprendžiamas.
Maisto davinys | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Kiekvienuose namuose yra maisto produktų, kurie leistų vienam žmogui išgyventi tris paras, jei to reikia. Iš kitos pusės, nesame negyvenamoje saloje. Jei jautiesi geriau, turėdamas konservuoto maisto trims paroms – gali tai daryti“, – kalbėjo gynybos ekspertas.
O jei kas nors nenori vargintis ruošiant maisto atsargas, užtenka pasirūpinti trimis svarbiausias punktais, patarė jis.
„Pirmas dalykas – dokumentai, kad jie būtų vienoje vietoje. Antras – santaupos, brangenybės, trečias – artimųjų nuotraukos. Tai trys dalykai, kurie reikalingi, jei reikėtų palikti gyvenamąją vietą, pavyzdžiui, Astravo branduolinės elektrinės avarijos atveju, Jonavoje – „Achemos“, Klaipėdos rajone – dėl kitų pramoninių avarijų. O maisto ir vandens duoti gali bet kuris kaimynas ar sutiktas žmogus“, – patarė D. Antanaitis.
Kai kurie gyventojai nori būti pasiruošę maksimaliai – jie ne tik kaupia maisto atsargas, turi išvykimo krepšius, įvairios įrangos, bet ir domisi slėptuvių namie įsirengimu.
„Tokiu atveju reikėtų ar kuprinės, ar kitos priemonės, kuri būtų nuolat paruošta“, – sakė jis apie žingsnį, norint nelaimėms pasirengti labiau.
Didesnis pasiruošimas ir pirkiniai priklauso nuo pinigų, pabrėžia pašnekovas.
Pasirengimas ekstremalioms situacijoms | D. Umbraso / LRT nuotr.
„Pavyzdžiui, mes turime ir atskirą sodybą, kur galime nuvykti, ten yra ir maisto, ir vandens, kanalizacija, elektros generatorius, kuris ilgam gali aprūpinti elektra. Tai priklauso nuo žmonių fantazijos ir finansinių galimybių“, – kalbėjo D. Antanaitis.
Įdomu tai, kad ruošimosi vadinamąjai dienai X gali būti per daug.
„Tai tampa nenormalu, kai trukdo gyvenimui arba sukelia psichologines problemas, pavyzdžiui, jei žmogus nuolat vaikšto išsigandęs, arba nuolat stebi, kas jį seka, nešiojasi su savimi ginklą, nors šaudymas Lietuvoje nėra problema. Kai paprastas atsargumas pereina į paranoją, tai jau negerai“, – svarstė atsargos majoras.
D. Antanaitis sako, kad apklausos rezultatai, rodantys, jog dauguma gyventojų nesijaučia pasiruošę ekstremalioms situacijoms, jam atrodo įprasti. Gerai pasiruošusi net ir mažesnė gyventojų dalis nelaimės atveju prisidėtų prie sėkmingo tvarkymosi valstybėje. Kita vertus, net jei asmuo yra kruopščiai pasiruošęs, o nelaimė užklups, pavyzdžiui, poilsiaujant pliaže, jis bus nepalyginamai blogesnėje padėtyje nei tas, kuris ypatingai nesiruošė, tačiau buvo namie.
Elektros generatorius | B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
„Lietuvoje žmonės labiau jaučia stiprų nerimą ir baimę, ir nežinojimą, ką daryti. Net kai paaiškini, ką daryti, dažnas išklauso ir tuoj pat pamiršta, arba pasako: kada nors vėliau įsigysiu, padarysiu“, – minėjo D. Antanaitis.
Kalbėdamas apie tai, ar kelia nerimą, jog mažiau pasiturintys žmonės gali būti mažiau pasiruošę nelaimėms ir atsiranda atskirtis, D. Antanaitis pabrėžė, kad kiekvienu gyventoju nelaimės atveju pirmiausiai turi pasirūpinti valstybė.
„Žmonės, kurie daugiau uždirba, yra labiau pasirengę galbūt dėl to, kad jie įpratę žiūrėti į priekį, saugoti, ką turi. Bet mes gyvename valstybėje – jei pats žmogus gali pasirūpinti savimi, puiku, o jei negali dėl finansinių ar kitų galimybių, tai privalo užtikrinti valstybė, todėl mes ir mokame mokesčius“, – sakė atsargos majoras.
Aš norėčiau sužinoti kaip valstybė pasiruošusi dienai X. Kokios atsargos sukauptos maisto, medikamentų, gydytojų personalo, slėlptuvių ne kartoninių.