Vasario 1-ąją Jurbarke pristatytas filmas ir knyga „Gulago partizanai“. Unikalias sovietinius lagerius savo protestais griovusių lietuvių ir ukrainiečių istorijas į vieną projektą sudėjo Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė. Tądien keliuose rajono miesteliuose apsilankę autoriai atvežė gyvus tremtinių pasakojimus apie krauju aplaistytus sukilimus, kurie sugriovė lagerius.
Nepalaužtas laisvės troškimas
P. Saudargo ir G. Karazijaitės duetą imtis šio darbo paskatino suvokimas, kad net ir lageriuose sovietinis režimas nesugebėjo palaužti laisvės troškimo. Taip pat – apsilankymai mokyklose.
„Važiuodavome per mokyklas pasakodami apie trėmimus. Moksleiviai stebėjosi – kodėl viskas pasakojama taip niūriai? Iš pradžių nesupratome – kaip gali būti ne niūriai, jei tai – tautos tragedija. Tačiau vėliau pajautėme, kad jaunimui reikia herojų ir ėmėme jų ieškoti. Radome juos lagerių pasipriešinimo judėjimuose, kurių pirmosiose gretose stovėjo lietuviai ir ukrainiečiai“, – pristatydamas knygą sakė P. Saudargas.
Didžiausi lagerių sukilimai vyko 1953 m. vasarą Norilske ir Vorkutoje, vėliau, 1954-aisiais, Kengyre ir vėl Vorkutoje – 1955-aisiais. Po politinių kalinių derybų su Gulago valdžia sukilimai buvo paskandinti kraujyje. Žuvo šimtai žmonių. Tačiau kraujas buvo pralietas ne veltui – netrukus prasidėjo Gulago griūtis.
„1956 m. dauguma politinių kalinių buvo išleisti į laisvę. Ši knyga apie niekada nepasibaigusią Laisvės kovą, apie sukilimus Gulage, kur pirmose gretose stovėjo lietuviai ir ukrainiečiai. Būtent šios dvi tautos sukilimo dalyvių buvo laikomos patikimomis ir sudarė branduolį“, – tikino G. Karazijaitė.
Knygoje atspindėti įvykiai trijuose ypatinguosiuose lageriuose: Norilske, Vorkutoje ir Kengyre. Kiekviena knygos dalis prasideda įvadu apie sąlygas lageriuose ir sukilimų eigą. Toliau pateikiami autentiški liudininkų pasakojimai, surinkti ir užrašyti 2017-2018 metais Lietuvoje bei Ukrainoje.
Dauguma šių prisiminimų anksčiau nebuvo publikuoti Lietuvoje ir skaitytojų auditorijai – nauji. Iš viso knygoje pateikiami 24 pasakojimai, kurių keturi – ukrainiečių.
Prezidento keliu
Paklaustas, kaip viskas prasidėjo, P. Saudargas tikina, kad – atsitiktinai. Krikščionių demokratų politinėms vertybėms prijaučiantis vyras kartu su bendraminčiais nusprendė pagerbti šiai partijai priklausiusį tarpukario prezidentą Aleksandrą Stulginskį. 1922-1926 metais prezidentavusį politiką sovietai 1941-aisiais suėmė ir ištrėmė į lagerį Krasnojarsko srityje.
„2012-aisiais su bendraminčiais surengėme ekspediciją Aleksandro Stulginskio keliais į Krasnojarską ir ten buvusį lagerį, aplankėme tremtinių kapines. Po to teko aplankyti daug mokyklų Lietuvoje, kur pasakojome apie tremtį. Bepasakojant ir diskutuojant patiems ėmė dėliotis visai kitoks vaizdas, nei įsivaizdavome iš pradžių. Supratome, kad partizaninė kova už laisvę lageriuose nesibaigė“, – sakė P. Saudargas.
Pasak autoriaus, tai, kad lageriuose po Stalino mirties 1953-aisiais vyko didžiuliai sukilimai, jam pačiam buvo naujiena. Pradėjęs domėtis jis suprato, kad šių įvykių nežino ir daugybė kitų žmonių.
Todėl 2013-aisiais su bendraminčių komanda autoriai vyko į Komijos respubliką, kur minėjo 60-ąsias Vorkutos kalinių sukilimo metines.
2014-aisiais keliavo lietuvių ir ukrainiečių partizanų keliais ieškodami bendrų taškų. 2015-aisiais lankė buvusius lagerius Kazachstane.
Per šias ekspedicijas P. Saudargas kartu su G. Karazijaite rinko medžiagą savo projektui. Tačiau dienos šviesą „Gulago partizanai“ išvydo tik po to, kai duetas 2017-2018 metais apvažiavo Lietuvą, nuvyko į Ukrainą ir nufilmavo sukilimuose dalyvavusių tremtinių istorijas.
Pasakojo ne visi
Nors sovietinio režimo aukų atsiminimai persmelkti siaubingais dalykais, juose netrūksta ir optimizmo. Lagerių sistemą savo protestais ir pralietu krauju sulaužę tremtiniai grįžo į Lietuvą ir kitas šalis.
„Taip tarsi buvo pratęsta partizanų kova už laisvę. Ji vyko sovietiniuose lageriuose, jiems griuvus – persikėlė atgal į tų žmonių tėvynes. Paskatino disidentus, pasipriešinimo judėjimus. Galiausiai viskas baigėsi pergale – Lietuva vėl tapo laisva. Tie žmonės buvo didvyriai, o jų aukos nebuvo beprasmės“, – sakė P. Saudargas.
Tai, kad žmonių prisiminimai apie lagerius kraupūs – pritaria ir G. Karazijaitė. Pasak jos, nors į filmą sudėtus pasakojimus ji mačiusi daugybę kartų ir moka mintinai, kai kurių istorijų klausyti ramiai nepavyksta.
„Patiems dalyviams pasakoti taip pat nebuvo lengva. Netrūko nei ašarų, nei labai skausmingų prisiminimų. Galbūt dėl to papasakoti apie tai, ką išgyveno, sutiko ne visi. Vienos moters mums niekaip nepavyko įkalbinti. Nežinome priežasties. Galbūt ji vis dar bijo. Galbūt išgyvenimai per stiprūs, kad juos prisimintų ir pasakotų“, – sakė autorė.
Tremtinių prisiminimai rodo, kokiu plonu ledu teko vaikščioti sukilus prieš sovietinį režimą.
„Viskam yra riba. Ilgai bandyta kalinių kantrybė trūko. Nauja sukilimo banga tarsi audra vėl įsiveržė į politinių kalinių lagerius. Jėga ir pranašumas buvo jų pusėje: jie vienu akimirksniu galėjo mus nušluoti nuo žemės paviršiaus, o mes, beginklės, stovėjome tik su šūkiu „Laisvė arba mirtis!“, – knygos autoriams pasakojo pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvė bei politinė kalinė Joana Ulinauskaitė-Mureikienė.
„Žmonės krito, o iš dangaus pradėjo leistis kažkas panašaus į plunksnas – pasirodo, jog tai buvo vata iš šimtasiūlių vatinukių. Aš kritau ant žemės ir mačiau, jog prie manęs guli jaunas vaikinas – lietuvis. Paskui jo galva nusviro… Aš atsistojau ir pradėjau bėgti. Mintyse prašiau Dievo malonės, kad man pataikytų į galvą arba širdį, kad išvengčiau kančių“, – sukilimą prisiminė ukrainietis Jurijus Griceliakas.
Tačiau žiaurios represijos nepadėjo. Pasak P. Saudargo, pamatę, kad sukilimų palaužti nepavyks, o iššaudyti visų negali, nes neliks, kas dirbtų, sovietai padarė rimtų nuolaidų – lagerių režimas pasidarė švelnesnis, o 1956-aisiais politiniai kaliniai buvo pradėti išleidinėti į laisvę ir grįžo į savo šalis.
Lukas PILECKAS
