„Aplink mėtosi ožiukų gaišenos, pilna musių, kvapas tikrai prastas. Jis paaiškina, kad gaišenomis maitina šunis. Vaizdas labai baisus. Vaikas atidaro duris ir sako: „Tetos, tik atsargiai, nes čia iš viršaus plytos krenta.“ Klausiam: „Palauk, kur tu mus vedi?“ – „Vedu į savo kambarį“, – vieno mažo berniuko pasaulį nupiešė LRT.lt kalbinta vaiko teisių gynėja. Patyrusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotoja papasakojo, kaip iš arti atrodo jos darbas. Seksualinis ir fizinis smurtas, nepriežiūra, narkotikai ar besiskiriančių tėvų manipuliacijos – tai kai kurių vaikų kasdienybė, kuri neturėtų likti nepastebėta.
Apie 10 metų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje dirbanti pašnekovė savo darbo užkulisius atskleidė anonimiškai, todėl šiame tekste neįvardytas nei tikrasis jos vardas ar pareigos, nei tiksli darbo vieta. LRT.lt ji pasakojo, kad per šiuos metus teko matyti visko: nuo besiskiriančių tėvų manipuliacijų ar siaubingos nepriežiūros, kai dėl utėlių vaiko kūnas nusėjamas žaizdomis, iki seksualinio smurto. Kelios tokios istorijos ją ypač sukrėtė.
„Grasino, kad prūde nuskandins“
„8 metų mergaitę seksualiai išnaudojo jos tėtis. Gavome informaciją apie tai, tėvas nuteistas dėl seksualinio smurto prieš dukrą. Jis buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę gydytis. Tuo metu mergaitė augo su mama ir patėviu. Šeimai buvo teikiama pagalba, vėliau ji galėjo funkcionuoti savarankiškai, bet po kurio laiko sulaukėme pranešimo iš ligoninės. Mergaitė pasipasakojo mokyklos psichologei apie kylančias suicidines mintis, nuspręsta kartu vykti į ligoninę pas psichiatrą, bet mama atsisakė ją lydėti sakydama, kad dukra „nusišneka“. Kaip pasakojo pati mergaitė, mama jai pasakė: „Tėvas debilas ir tu debilė, dėl to taip ir darai.“ Paklausta, ar norėtų grįžti namo, mergaitė pasakė: „Aš nenoriu, bijau grįžti namo, nes po šio įvykio bus dar blogiau. Mane patėvis ir taip muša per galvą, jeigu į jį ne taip pasižiūriu“, – mergaitės istorija dalijosi pašnekovė.
Kadangi motina dėl dukros nedarė nieko, buvo nustatyta laikinoji globa. Globėjos namuose pasijutusi saugi mergaitė papasakojo, kad patėvis ją ne tik mušė, bet ir prievartavo.
„Pasakysiu jos pačios žodžiais: „Patėvis gėrė su mama, mama užmigo, patėvis girtas nusitempė į virtuvę ir liepė čiulpti. Čiulpiau, nes kitaip grasino, kad prūde nuskandins. Buvo dar trys tokie kartai. Vieną kartą pabėgau nuo patėvio į miškelį, tačiau jis mane pasivijo, bandė išžaginti. Priešinausi, bet tik ryte pavyko ištrūkti ir iš to miškelio pabėgti“, – atviravo ji.
Pašnekovė pabrėžia, kad ši istorija įrodo, kaip svarbu nelikti abejingiems ir neužsimerkti pastebėjus vaiko skausmą. Anot jos, pakitęs elgesys gali būti ženklas, kad vaikui reikia pagalbos, o suaugusiųjų pareiga – pastebėti esantį šalia, ar tai būtų kaimynas, giminaitis, ar sūnaus klasės draugas. Geriau tegul pranešimas nepasitvirtins, bet vaikas neliks sužalotas, pražiūrėtas ir nutylėtas, pabrėžė ji.
„Jeigu staiga suprastėjo vaiko mokymosi rezultatai, jeigu vaikui nuolat liūdna, jis verkia ar neturi draugų, žaloja save – tai ženklai, kad vaikui krizė, galbūt jis patiria fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. Šiuo atveju mergaitė patyrė seksualinį ir fizinį smurtą, buvo nuolat žeminama, įžeidinėjama, o jos emocinė būsena – ignoruojama“, – teigė ji.
Smurtas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Gyvenimas tarp metalo laužo, nešvaros ir gaišenų
„Gavome policijos pranešimą apie neblaivius tėvus, šeimoje augo 8–9 metų vaikas. Su kolege išvykstame, bet vietovė atoki, nežinome, kur tiksliai važiuoti. Įvedame adresą, o navigacija nuveda į laukus, ten – didžiulis angaras, kokiuose būna laikoma įvairi technika, automobiliai. Aplink angarą matome labai daug metalo laužo – išardytų automobilių, traktorių, priekabų, laidų. Kieme net praeiti sunku.
Mus pasitinka linksmas vaikas, jam ši istorija atrodo normali – neblaivūs tėvai susiginčijo. Jis mus lydi ir įspėja eiti atsargiai. Prieiname angaro duris, aplink mėtosi ožiukų gaišenos, pilna musių, kvapas tikrai prastas. Jis paaiškina, kad gaišenomis maitina šunis. Vaizdas labai baisus. Vaikas atidaro duris ir sako: „Tetos, tik atsargiai, nes čia iš viršaus plytos krenta.“ Klausiam: „Palauk, kur tu mus vedi?“ – „Vedu į savo kambarį“, – atsako.
Mama paima lapą, pasilenkia skaityti, o iš jos galvos ant lapo pradeda kristi utėlės.
Saugodamos galvas pro tokį plyšį įlendame į vidų – tepalų, kuro kvapas, aplink daug išardytų automobilių dalių. Vienas kampas atitvertas, toks lyg kambarėlis darbuotojams. Durų nėra, vietoj jų užkabintas nuo tepalų pajuodęs pledas. Praskleidžiam jį, viduje padėtas čiužinys, patalynė taip pat visa juoda. Yra vienas tepalais užneštas langas, per sieną po lietaus į kibirus varva vanduo. Šalia išrikiuoti 3,5 litro stiklainiai su neaiškiais juodais, žaliais, rudais skysčiais. Jis sako: „Čia aš gyvenu, tai mūsų namai.“
Gyvenimas tarp metalo laužo, nešvaros ir gaišenų jam buvo įprastas. Vaizdas buvo sukrečiantis: nėra tualeto ar vandens, kaip galima gyventi tokiomis sąlygomis? Tačiau noriu pasakyti, kad tai buvo viena iš sėkmingesnių istorijų, nes inicijavus pagalbą situacija pagerėjo – jie persikraustė į giminaičių būstą, pas senelius, ir su specialistų pagalba šeima galėjo funkcionuoti“, – kita istorija dalijosi Kristina.
LRT.lt pašnekovė taip pat prisiminė atvejį, kai aplankė vieną atokiai miško sodyboje gyvenusią šeimą, kurioje augo dvi ikimokyklinio amžiaus mergaitės.
„Šeima gyveno iš to, ką prigrybauja ir priuogauja. Atvykusios prisistatėme, paaiškinome situaciją ir įteikėme informacinį pranešimą. Mama paima lapą, pasilenkia skaityti, o iš jos galvos ant lapo pradeda kristi utėlės. Tikrai buvo šokas, paprašėme išeiti į lauką, kad galėtume pabendrauti saugesniu atstumu, buvo vasara. Užsimovusios pirštines ir patikrinusios mergaičių galvas įsitikinome, kad visa šeima buvo užpulta utėlių ir jų buvo labai daug, net iki žaizdų. Nedelsiant skambinome į reikiamą pagalbą teikiančią įstaigą, o mergaites nuvežėme į gydymo įstaigą“, – pasakojo ji.
Vaikais manipuliuoja besiskiriantys tėvai
Kristina LRT.lt pasakojo, kad visuomenė tampa vis empatiškesnė, daug rečiau toleruojamas smurtas prieš vaikus ar jų nepriežiūra, todėl pranešimų daugėja. Dar daugiau skambučių vaiko teisių gynėjai sulaukia per šventes ar įvairių išmokų dienomis. Apie galimus pažeidimus dažniausiai praneša policijos pareigūnai.
„Jie atvyksta, pavyzdžiui, dėl kilusio konflikto ir jeigu yra vaikų, kviečia mus. Taip pat nemažai pranešimų gauname iš gydymo įstaigų, kai vaikai pristatomi susižaloję, apsvaigę ar dėl suicidinių minčių. Neretai, ypač apie nepriežiūrą, alkoholio vartojimą, anonimiškai praneša giminaičiai, kaimynai“, – kalbėjo ji.
Vis dažniau ir vaikais, ir vaiko teisių gynėjais bando manipuliuoti asmeniniuose nesutarimuose skęstantys tėvai.
„Pastaraisiais metais labai padaugėjo pranešimų dėl konfliktinės bendratėvystės, kai į savo konfliktus ir teismų procesus tėvai įtraukia vaikus, naudoja juos kaip įrankį įrodymams rinkti. Šios situacijos tampa vis sudėtingesnės, reikalauja didelių vaiko emocinių resursų ir mūsų įsitraukimo.
Pavyzdžiui, per metus iš vienos šeimos sulauki 48 tokių pranešimų.
Tėvai praneša apie tariamus pažeidimus, tokius kaip: uždėjo ne tokios spalvos kepurę; nuvedė į kirpyklą ir nukirpo ne taip, kaip norėjo kitas iš tėvų; atvedė į mokyklą ne su tomis kelnėmis; vienas neįdėjo maisto, kai vaikas savaitgaliui išvyksta pas kitą iš tėvų; įdėjo ne tokius drabužius arba kelnės buvo susiglamžiusios. Tai ne vaiko teisių pažeidimai, o tėvų nesutarimai, tačiau mes turime reaguoti į kiekvieną pranešimą – vykti į šeimą, bendrauti su vaiku, tėvais, rinkti ir analizuoti informaciją bei spręsti, ar šeimai reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, per metus iš vienos šeimos sulauki 48 tokių pranešimų. Vos ne kasdien ar kas antrą dieną turi važiuoti pas šeimą“, – kalbėjo Kristina.
Smurtas | „Shutterstock“ nuotr.
Kai kuriais atvejais vienas iš tėvų vaiką moko neigiamai kalbėti apie kitą – tai daro labai didelę psichologinę žalą, nes vaikas myli abu tėvus.
„Turime ne vieną šeimą, kai skyrybų procesas trunka 8-erius metus ar net ilgiau, vaikas jau tapo paaugliu ir padaryta žala išryškėjo – jis nebenori kalbėtis nė su vienu iš jų, pyksta, vadina necenzūriniais žodžiais ir sako, kad tėvai sugadino gyvenimą. Taip pat pats nesugeba užmegzti draugystės, nes matydamas tokį pavyzdį neišmoko bendrauti, vartoja psichotropines medžiagas, žaloja save, bėga iš namų ir negrįžta kelias paras. Tai jo trauminės patirtys, nes daugybę metų tėvai juo manipuliavo“, – pasakojo ji.
Bet tai dar ne viskas. Daugėja atvejų, kai tėvai vieni kitus melagingai kaltina seksualiniu smurtu prieš vaiką. Tokiu atveju įsitraukia ir teisėsauga, vyksta tyrimai, apklausos – visa tai vaiką labai žaloja.
Kokiais atvejais paimami vaikai?
Nors viešojoje erdvėje garsiausiai skamba istorijos apie iš vienos ar kitos šeimos paimtus vaikus, vaiko teisių gynėja sako, kad tokie atvejai nėra dažni. Anot jos, prieš priimant šį sprendimą tenka nueiti ilgą kelią, o tėvams suteikiamas šansas keistis. Kristina LRT.lt pasakojo, kad gavus pranešimą renkama informacija, bendraujama su tėvais ir vaiku, atsižvelgiama į jo paties nuomonę. Vaikas iš šeimos paimamas tik tada, jeigu tėvai atsisako pagalbos ir vaiku nesirūpina.
„Pradžioje būna nustatoma laikinoji globa, kuri gali trukti iki metų, kartais – pusantrų. Per visą šį laiką tėvai turi galimybę priimti pagalbą ir keisti gyvenimo būdą, o vaikas turi galimybę grįžti į šeimą. Bet kiekvienu atveju pirmiausiai inicijuojame pagalbą“, – teigė ji.
Vaikas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tačiau jeigu yra duomenų apie fizinį, seksualinį smurtą prieš vaiką arba jeigu abu tėvai yra apsvaigę – reaguoti reikia iškart. Pasak Kristinos, iš pradžių į saugesnę aplinką vaikas perkeliamas 3 dienoms, per šį laiką priimami tolesni sprendimai.
„Pavyzdžiui, jeigu sprendimas priimtas dėl tėvų neblaivumo, tai per šias dienas jie išsiblaivo ir priima sprendimą priimti pagalbą, keisti gyvenimo būdą. Tuo metu vaikas pabūna artimųjų ar budinčio globotojo namuose“, – paaiškino Kristina.
Paklausta, kaip reaguoja vaikai, išgirdę, kad kurį laiką turės pagyventi atskirai nuo tėvų, pašnekovė dalijosi: „Emociškai vaikai laikosi tikrai gerai, jie supranta, o ir mes paaiškiname situaciją jų kalba. Jeigu [paimami] dėl apsvaigimo, paaiškinama, kad šiuo metu tėveliai negali pasirūpinti. Vaikai ir patys nori važiuoti, pasisvečiuoti pas senelius ar giminaičius.
Dažnai vaikas pats ir kuprinę susideda, ir išeidamas duoda tėvams bučkį.
Būna, kad nėra artimųjų, emociniais ryšiais susijusių asmenų, pas kuriuos galėtų vaikas pabūti, tokiais atvejais tenka vežti pas budinčius globotojus, bet viską paaiškiname: kur vyksim, kad rūpinsis teta, kuri tam pasiruošusi ir turi žaislų, švarią patalynę; kuri pagamins vakarienę, pusryčius ir panašiai. Dažnai vaikas pats ir kuprinę susideda, ir išeidamas duoda tėvams bučkį sakydamas, kad susitiksime po kelių dienų. Retai būna taip, kad atsiskirti būtų labai sunku. Sudėtingiau, jeigu vaikas turi negalią ar tam tikrą sutrikimą, pavyzdžiui, autizmo požymių.“
Nors dažnai atrodo, kad vaiko teisių pažeidimai galimi tik asocialiose šeimose, realybė kitokia. Būna ir taip, kad vaiką skriaudžia ar emociškai apleidžia iš pažiūros tvarkingai gyvenančios šeimos.
„Pranešimų sulaukiame dėl labai skirtingų šeimų. Jeigu tėvams trūksta socialinių įgūdžių, dažniausiai pranešama apie nepriežiūrą, ugdymo įstaigos nelankymą, alkoholio vartojimą, higienos įgūdžių trūkumą. O labiau išsilavinusiose šeimose dažnesnė yra emocinė nepriežiūra, ypač paauglystės laiku, kai tėvams sunku susikalbėti su vaiku, o vaikui – su tėvais, nes vieni kitų negirdi. Tėvai nesuprasdami paauglio pyksta, tarpusavio ryšys labai atšąla, o tai kenkia vaiko emocinei gerovei, jis jaučiasi atstumtas, negalintis pasitikėti. Bet tikrai yra buvę ir fizinio smurto atvejų, kai atrodo, kad šeima išsilavinusi, tėvai užima nemenkas pareigas, bet yra smurtaujantys“, – pasakojo ji.
Smurtas artimoje aplinkoje | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Vis dažniau pasitaiko tėvų, kurių požiūris į pasaulį, švelniai tariant, savotiškas. Pavyzdžiui, jie gali būti nusistatę prieš gydytojus ar švietimo sistemą. Tokiais atvejais, kalbėjo pašnekovė, būna labai sunku įtikinti, kaip svarbu pasirūpinti vaiko ugdymu ar sveikata.
Trūksta pagalbos save žalojantiems, psichotropines medžiagas vartojantiems nepilnamečiams
Dar viena šių laikų rykštė – nepilnamečių savižala ir priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų. Vaiko teisių gynėjos teigimu, labai trūksta pagalbą tokiems jaunuoliams teikiančių įstaigų ir specialistų.
Kartais jau 11–12 metų vaikas yra įnikęs į narkotikus, o gauti ilgalaikį gydymą ir reabilitaciją sunku.
„Kartais jau 11–12 metų vaikas yra įnikęs į narkotikus, o gauti ilgalaikį gydymą ir reabilitaciją sunku. <…> Labai nedaug gydymo įstaigų ir labai mažai vietų jose. Be to, jeigu nori gydyti, vaikas turi būti motyvuotas“, – pasakojo ji.
Kristinos teigimu, nors ypač socialiniuose tinkluose dažnai vaiko teisių gynėjai keiksnojami, tačiau realybėje su priešiškumu netenka susidurti dažnai. Paprastai, anot jos, bendrą kalbą pavyksta rasti, nors būna visko.
„Bejėgiškumas užklumpa tada, kai nori padėti šeimai, bet matai, kad ji pagalbos nepriima. Bet yra ir gerų patirčių, šeimų, kurios pagalbą priima ir padėkoja. Nuomonė apie mus visuomenėje turbūt niekada nebus labai gera, nes dirbame labai atsakingą ir sudėtingą darbą, sprendžiame vaiko likimą. Tačiau palaikymas, kurio sulaukiame, viską atsveria“, – LRT.lt sakė pašnekovė.
