Gyventi broliškai – dalytis darbais ir džiaugsmais (1)

Pačiame rajono pakraštyje, Sniegoniškės kaime, ūkininkauja trečia, o gal jau net ketvirta žemdirbių Liubancų karta. Gretimuose kaimuose gyvenantys du broliai kartu dirba žemę, gražiai bendrauja jų šeimos, protėvių žemėje šaknis leidžia vaikai. Šie darbštūs žmonės nežino, kas yra sunkmetis, nes viskas, ką turi, aplaistyta jų sūriu prakaitu ir sukurta pačių rankomis.

Prieš 20 metų valstiečių ūkį savo tėvo žemėje įkūręs Jonas Liubancas buvo vienas pirmųjų rajono ūkininkų. Daugiau nei tris dešimtmečius tekintoju dirbęs vyras tikėjosi, kad bent vienas iš trijų sūnų pasiliks gimtinėje. Jono viltys išsipildė su kaupu – netrukus į tėviškę iš Kelmės rajono, kur tarybiniame ūkyje už 109 rublius per mėnesį dirbo agronomu, grįžo vyresnysis sūnus Alfonsas, žemė patraukė ir namuose likusį jauniausiąjį, Joną. Iš „Ąžuolo” kolūkio broliai parsivilko nevažiuojantį vikšrinį traktorių, nusipirko plūgą. 20 ha žemės anuomet atrodė didžiulis turtas.

Pirmasis iš tėvų namų išėjo Alfonsas. Jį paviliojo mėlynakė Ina, kurios tėvai į Kubiliškės kaimą ūkininkauti atsikraustė iš Tytuvėnų. Čia, Jurbarko rajono pakraštyje, buvo Inos senelių žemė.

„Močiutė kaip didžiausią turtą savo skrynelėje laikė žemės dokumentus – tikėjo, kad kada nors jie bus reikalingi. Ir toks laikas atėjo”, – pasakojo I. Liubancienė.

Pradžia, kaip ir daugeliui tos kartos ūkininkų, nebuvo lengva – rankomis melžė karves, vienu metu augino net 110 kiaulių, turėjo nemažai paršavedžių, dėl to jauni ūkininkai ne vieną naktį praleido tvarte.

Ina ir Alfonsas Kubiliškės kaime ūkininkauja jau keturiolika metų. Per tą laiką gerokai paūgėjo jų vaikai, daugybę kartų išaugo žemės valdos ir karvių banda. „Nors dabar mes labai gerai gyvename, Europai parėmus per metus visą naują techniką nusipirkome, nepamiršome, kaip arkliuko tempiamu vežimu, pilnu bidonų, dardėdavome į ganyklą”, – tvirtino Ina.

Tėviškėje likęs Jonas žingsnis po žingsnio sekė vyresniojo brolio pėdom. Iš pradžių dirbo tėvų ūkyje, vėliau, parvedęs į namus tauragiškę Liną, įregistravo savo ūkį. Dabar abiejų brolių ūkiai panašūs lyg du vandens lašai: abu turi maždaug po 180 ha žemės, abiejų žmonos sukasi pieno fermose, abiejų šeimose auga po dvi gražias atžalas.

„Mes nelenktyniaujame, nekonkuruojame dėl kiekvieno žemės sklypelio – jei vienas perkame žemės, tai ir kitas panašiai plečiame ūkį, jei vienas statome sandėlį, kitas – džiovyklą, rinkdamiesi techniką žiūrime, ko kuris neturime, kad galėtume pasikeisdami dirbti”, – tikino vyresnysis, Alfonsas.

Brolių „kooperatyvas” pasiteisino. Pernai Ina ir Alfonsas pripažinti geriausiais metų ūkininkais, o šiemet Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos rengiamame konkurse „Metų ūkis 2009″ antroji vieta paskirta Linai ir Jonui.

Metų pabaigoje lyg iš dangaus nukritęs įvertinimas nudžiugino ne tik jaunus ūkininkus, bet ir brolio Alfonso šeimą. Susėdusios prie plataus balto stalo vieną gruodžio popietę brolių šeimos pripažino, jog besibaigiantys metai išpildė visus jų lūkesčius.

Praėjusių metų pabaigoje abiejų brolių namuose buvo kur kas daugiau nerimo.

„Esame įpratę dirbti ir užsidirbti, gyventi iš to, ką turime, dėl to taip neramu buvo, kai paėmę iš banko paskolas pradėjome vykdyti ūkio modernizavimo projektus. Pažadas, kad gausime Europos paramą, man atrodė abejotinas, o gal net visai nerealus”, – dalijosi prisiminimais Lina, 2008-uosius vadinanti žilų plaukų metais.

Šiemet nerimo brolių šeimose buvo jau kur kas mažiau. Europos parama Liubancų ūkius pasiekė laiku, modernizavimo projektai vyko sklandžiai, gerokai sustiprinti ūkį padėjo ir galimybė supaprastinta tvarka gauti paramą investicijoms. Išsipildė sena Linutės svajonė išasfaltuoti kiemą, aplink namus sudėti trinkeles. Pavyko sutvarkyti ne tik sodybos aplinką, bet ir nupirkti vaikams ilgai žadėtas sūpynes – jų labai laukė penktąjį gimtadienį tuoj po Kalėdų švęsianti Skaistė ir pirmokė Eglutė.

„Su dviem šaukštais nevalgome, bet iš tiesų pastebime, kad gyventi ir dirbti tapo kur kas lengviau, o mūsų ūkis per pastaruosius keletą metų pasikeitė neatpažįstamai”, – džiaugėsi Lina.

Pildėsi ir Inos su Alfonsu svajonės, nors įkurtuves naujame name ir vėl teko atidėti.

„Jei ne grūdų sandėliai, kuriems statyti paskyrėme visus pinigus, gal jau būtume įsikūrę. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Per trejus metus, kol statome namą, išdžiūvo rąstai, „išsivaikščiojo” mediena – naujas namas bus šiltas ir jaukus”, – džiaugėsi Alfonsas, iki šiol su šeima gyvenantis prie fermos prisiglaudusiame priestate.

Susitikusios pavakaroti brolių šeimos apie pinigus nekalba, bet džiaugiasi viskuo, ką jiems dovanoja likimas. Lina dėkojo, kad Alfonso šeima šiemet juos išleido prie jūros. Jonas rudenį savaitę praleido Egipte, Alfonsas gegužės pabaigoje dvi dienas dairėsi Švedijoje. UAB „Vaderstad” jį su grupe Lietuvos ūkininkų pakvietė apsilankyti „Vaderstad-Verken AB” gamykloje, pažiūrėti, kaip gaminama švediška „Vaderstad” žemės dirbimo technika ir kaip išbandomi padargai. Lietuviai apsilankė ir švedų ūkiuose, kalbėjosi su ūkininkais apie žemės ūkio gamybos perspektyvas. Alfonsas džiaugėsi, kad pavyko bent trumpam atitrūkti nuo darbų, nes tokia galimybė žemdirbiui pasitaiko retai.

Abu vyrai pasakojo, kad vasarą retai mato savo žmonas ir vaikus – per dieną neišlipa iš traktorių, vėlų vakarą grįžta pavargę. Tuo metu jų žmonos šeria gyvulius, melžia karves, tvarko pieną. Pieno ūkis reikalauja ypač daug dėmesio ir darbo, todėl moterys sukasi lyg voverės rate. Matydamas, kaip sunkiai dirba Ina, Alfonsas vis dažniau pagalvoja, kad pieno ūkio reikėtų atsisakyti. Tačiau kol kas Alfonsas šeimos pritarimo nesulaukia – Ina tvirtina, kad karvutė buvo ir bus jų šeimos maitintoja bent jau tol, kol abu vaikai namuose ir vasarą gali padėti jai prižiūrėti gyvulius.

Šeštoje klasėje besimokantis sūnus ir metais vyresnė duktė vasarą yra vieninteliai jos pagalbininkai, parvarantys iš ganyklos tris dešimtis karvių, pašeriantys ir pagirdantys telyčias ir mėsai auginamus gyvulius. Kaimo vaikams dirbti įprasta, todėl jie nuo mažens žino kiekvieno daikto vertę.

„Susirinkę per šventes ar sulaukę svečių, apie darbą ir kasdienius reikalus nekalbame, tačiau ūkis yra mūsų visų gyvenimas ir nuo jo niekur nepabėgsi”, – aiškino Linutė, pernelyg užsitęsus vyrų kalboms apie nesibaigiančius žemdirbio rūpesčius.

Nors kaimo žmogui išeiginių net per šventes niekas neduoda, praėjusią savaitę Liubancų namuose Sniegoniškės kaime jau buvo jaučiama Kalėdų dvasia. Vieną popietę Lina iš nuosavo miško parsinešė eglutę, kurios taip laukė jos dukterys. Dideliems namams vienos žaliaskarės neužtenka, dėl to mišku pakvipo ir vaikų kambaryje, trečia kalėdinė gražuolė suspindo kieme.

Bet labiausiai tradicijas saugančių žemdirbių namuose laukiama Kūčių vakaro. Pakilę nuo stalo visi šeimos nariai būtinai skubės į Bernelių mišias laukti gimstančio kūdikėlio Jėzaus ir padėkoti Aukščiausiajam už viską, ką taip dosniai dalijo šiais metais. „Labiausiai už tai, kad buvome sveiki, galėjome dirbti, kad laimingi augo mūsų vaikai, o namuose buvo darna ir ramybė”, – tikino brolių žmonos.

Per Kalėdas darbščios šeimos vėl būtinai susitiks – į tėviškę kasmet atvažiuoja Tauragėje gyvenančios sesers Vidos ir kauniečio brolio Viktoro šeimos, suvažiuoja Linutės giminaičiai. Broliškai savo gyvenimus tvarkantys Liubancai kitokių Kalėdų neįsivaizduoja, nes pilni namai jiems simbolizuoja turtingą ir laimingą šeimos gyvenimą.

Daiva BARTKIENĖ