Baudomis dėl nenušienautų privačių sklypų gąsdinami gyventojai tokios pat atsakomybės už vešinčius piktžolių plotus norėtų sulaukti ir iš miesto seniūnijos. Tačiau raštai skrieja tik į vieną pusę.
„Įspėjame, kad už minėtų taisyklių pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatyme.“ Tokiu sakiniu baigiasi raštai, kuriuos Jurbarko miesto seniūnija siuntinėja kai kuriems miesto teritorijoje sklypus turintiems savininkams. Šie tvirtina, kad tokius pat raštus, tik sukeitus adresatus vietomis, jie galėtų siųsti miesto seniūnijai. O baudas miesto seniūnija pirmiausia turėtų skirti pati sau.
„Norėdamas padaryti gerą darbą likau kvailio vietoje ir dar žmones suklaidinau“, – sako Kęstučio gatvėje gyvenantis jurbarkiškis Petras Keidūnas. Jo žmona Virginija Keidūnienė Pievų gatvėje turi sklypą namui statyti. Tokius pat 13-15 arų sklypus turi ir dar keturi jos kaimynai. Tai kompensacija už mieste jų šeimos turėtą žemę. Jurbarkiškiai, statyboms numatytoje teritorijoje šiaurinės miesto dalies laukuose gavę sklypus, sulaukė ir seniūnijos raginimų juos sutvarkyti. Kas rovė krūmus, kas ėmė senovišką dalgį, tik su juo galima įveikti kiečius ir usnis – žmonės tvarkė sklypus.
Tada iniciatyvos ėmėsi P. Keidūnas. Sakė, ką mes čia atskirai kiekvienas vargstam. Visi sklypai kol kas tušti, tad susimetam pinigų, pasisamdom ūkininką su technika, suars, suakės, išlygins, mes gerais chemikalais nupurkšim, kad piktžolės neaugtų. Tada pasėjam baltuosius dobiliukus. Sklypai lygūs, žolė neaukšta, su vejapjove lengva nupjauti ir baigtas kriukis.
Sklypo kaimynai sakė, kad nieko iš gražaus plano nebus, tačiau pensininkas, buvęs Lietuvos kariuomenės kariškis, buvo atkaklus, ir žmonės sutiko. Kaip nutarė, taip ir padarė: pirko ir į gerai išpurentą, nupurkštą ir vėl pagal vejos įrengimo technologiją įdirbtą žemę bėrė po penkis kilogramus baltųjų dobilų sėklų, kad veja stipri ir graži būtų.
Užaugo… usnys, nes aplinkui – neprižiūrima miesto žemė, beveik niekuomet nešienauta ir netvarkyta. Ten krūmokšniai ir usnynai iki pažastų. Kai papučia vėjas – usnių sėklomis sninga. Įdirbtoje žemėje jos gerai prigijo. Kaimynai pradėjo bambėti – geras darbas nuėjo perniek. Tačiau P. Keidūnas nenuleido rankų: kitąmet vėl darė iš naujo.
Ir vėl išdygo usnys. Tada nusviro rankos, tačiau atsirado ir šiokia tokia vilties kibirštėlė: kai šiemet nupjovė usnis, kur ne kur pamatė įkibusius dobiliukus. Tačiau žmones labiausiai piktina iš seniūnijos gaunami raštai su priminimu, kad žemės sklypai ir priskirtos teritorijos turi būti prižiūrimos nuolat, šienaujamos, tvarkomi želdiniai, medžių lapai, o nušienautą žolę ir sugrėbtus lapus reikia atvežti kompostuoti tam skirtas vietas. Jeigu apsileisi – gausi baudą. Tuo tarpu aplinkui didelės miesto usnynų teritorijos, kaip žmonės sako „valdiška žemė“, nėra dalgio mačiusios. Čia veši usnynai, pakilus vėjui piktžolių sėklos lyg snaigės per pūgą skraido.
Prie minėtų sklypų jau keleri metai yra naujas, pavyzdingai sutvarkytas namas. Šalia jo – gražiai prižiūrima veja. Gyventoja sako, kad nuo „valdiškų usnių“ apsigina tik dažnai pjaudama veją. Be to, turinti specialų įrankį usnims išrauti. Tad rankomis iš pievelės išrankioja, augina gyvatvorę, kad nors kiek sulaikytų nešiojamas piktžolių sėklas.
Moteris rodo už minėtų penkių V. Keidūnienės ir kitų savininkų nušienautų sklypų balzganais usnių sėklų gniutulais šviečiantį lauką. „Toliau ten taip pat yra žmonių sklypai, tačiau per nenušienautas miesto teritorijas jie negali iki jų net privažiuoti. Vieta, kur turėtų būti gatvė, apaugusi usnynais, o jų niekas nešienauja. Net lauko keliuko iki sklypų privažiuoti nėra. Pikčiausia, kad žmonės gauna raštus, grasina baudomis, o apie miestui priklausančių teritorijų priežiūrą nėra nė kalbos.“
Moteris guodėsi ir dėl krūmų, augusių po aukštos įtampos elektros linija, nutiesta šalia jos namų. „Kur besikreipiau, vieni nuo kitų stumdo: seniūnijoje aiškina, kad teritoriją po linijomis turi prižiūrėti elektrikai, šie atsako, kad jiems tik apie stulpus priklauso. Kai kartą per lietų pamačiau, kad nuo laidų į krūmus žyra kibirkštys, puoliau skambint 112, jog kam nors pasakytų, o tai nutrenks arba namą padegs. Po to šioje vietoje nukirto, o toliau, – rodo į po aukštos įtampos linija augančius medžius, – tebėra.“
Pirmadienį P. Keidūnas į redakciją atėjo tiesiai iš miesto seniūnijos. Jam pasakę, kad jau nušienauta, bet jis netiki. Kadangi ten dar nebuvęs, važiuojame į vietą. Iš tiesų, kur ėjo su traktoriumi pagal gatvelę ties sodyba privažiuoti, šiek tiek grybštelta, bet krūmokšniai ir usnių gojeliai palikti, o toliau, kaip plytėjo subrendusių piktyžolių laukai, taip sėklų debesis ir tebeskleidžia. Sodybos šeimininkė sako, kad miesto svečiams reikėtų ne tik Kauno gatve pasigirti, bet ir parodyti Jurbarko pakraščius, kai čia sklypus turintieji kasmet gauna raštus su priminimais tvarkyti sklypus ir grasinimais baudomis, o valdžia dėl jai priklausančios teritorijos nepajudina nė piršto.
Jurbarko seniūnas Romualdas Kuras sako, kad žmonės, tai ne valdžia. Žmonės nuosavybę gali ir privalo susitvarkyti, o „valdžia“ pinigų neturi. Seniūnas tvirtina puikiai suprantąs tuos žmones ir jų lūkesčius, stengiasi nušienauti valstybines teritorijas šalia sodybų, kad vėjas usnių sėklų į sklypus nenešiotų, o daugiau nieko nebus – tų laukų nešienavo ir usnių nepjaus. „Pažiūrėkit į didžiuosius miestus. Kas ten jų pakraščius tvarko?“ – klausia seniūnas ir pasiguodžia, kad tam – visai nėra pinigų. Seniūnijai priklauso daugiau kaip 100 hektarų miesto teritorijos, maždaug pusę jos reikia šienauti rankomis – su trimeriais. Jeigu galėtų šienauti su traktoriumi, būtų kita kalba. Bet tuose laukuose dabar ir duobių, ir akmenų, ir betono nuolaužų yra. Kai tiesė elektros linijas ir kabelius, daug ką tuose laukuose numetė, be to, vietomis jau sužėlė krūmai. Iš karto techniką sulaužysi. „Pirmiau reikia gero buldozerio tas vietas išvalyti, sukultūrinti“, – sako seniūnas ir pasiguodžia, kad prižiūrimų teritorijų, bet ne pinigų joms prižiūrėti, kasmet daugėja. Šiemet ne tik žaliesiems plotams, bet ir fontanams bei visam miestui prižiūrėti skirta apie 500 tūkst. Eur, arba mažiau nei 42 tūkst. per mėnesį. „Miesto ribos dar nieko nereiškia. Jeigu su tvarkymu pajudėtume Smukučių link, išvis būtų tragedija“, – sako R. Kuras ir priduria, kad supranta žmonių lūkessčius ir į prašymus pagal galimybę atsižvelgia.
Ko gero, tą supranta ir gyventojai, tik juos žeidžia gaunamų ultimatyvių raštų turinys, kai už vidury usnių pilno lauko gali sulaukti baudos už tai, jei ten nuosavo sklypo laiku nenušienavai, nes raštai nurodo, kad Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu žemės sklypai ir priskirtos teritorijos turi būti prižiūrimos nuolat, bet ne mažiau kaip du kartus per želdinių vegetacijos laikotarpį privaloma nušienauti ir sutvarkyti.
Minėtame sprendime išimčių nenumatyta ir valstybei priklausančių teritorijų prižiūrėtojams. Tik, matyt, šiose teritorijose želdinių vegetacija tarp „valdiškų“ šienavimų tokia sparti, kad ne tik usnys debesis sėklų paskleidžia, bet ir krūmai iki elektros laidų spėja užaugti.
Gintautas Šimboras
