Šią savaitę Lietuvoje skambėjo laisvės dainos, skaidrų žiemos orą virpino laužų karštis, sniegas ir žmonių krūtinės pražydo neužmirštuolėmis, o atmintyje atgijo skaudūs 1991 m. sausio 13-osios įvykiai – tyli, bet ryžtinga kova už Lietuvos laisvę, gerklėje graudulio gniužulą strigdantis gedėjimas dėl žuvusiųjų ir pasitikėjimas vienas kitu bei Tėvyne.
Prisiminimų sūpuoklėse
Lietuvos laisvės gynimo 25-metis paminėtas ne tik Jurbarke, bet ir bene kiekviename rajono miestelyje ir kaime. Speiguotų sausio dienų ir naktų stingdantys prisiminimai įsiūbavo tada Vilniuje buvusiųjų jausmus.
Skaudžiai ir jautriai datai skirtus renginius pradėjo poezijos vakaras „Tapę daina ir likimu“ Jurbarko kultūros centre. Renginyje skambėjo M. Cvetajevos, A. Achmatovos, D. Glemžaitės ir O. Baliukonytės eilės, savanorių, partizanų dainos. Konstantino Glinskio teatro režisierės Danutės Samienės originalo kalba skaitomos eilės liudijo, kad laisvė neturi tautybės, o teatro dainininkų atliekamos jautrios dainos skambėjo ir prieš daugelį metų, kviesdamos į kovą už laisvę.
Daug žmonių prisijungė prie iniciatyvos „Nepamiršk“ ir atlapuose segėjo atminties ir pagarbos ženklą – neužmirštuolės žiedą. Melsvos gėlės žydėjo ir pusnyse. Šiais metais įsigyjantieji neužmirštuolę rėmė Krašto apsaugos savanorių pajėgas.
Antradienį Jurbarko kultūros centre vykusiame atminimo vakare susikaupti padėjo moterų vokalinio ansamblio „Verdenė“ dainos, susirinkusieji iš naujo išgyveno šaltąją naktį žiūrėdami „Autentiškų Sausio 13-osios vaizdų kroniką“.
Prie visoje Lietuvoje vykusios akcijos „Būkim kartu“, kai 19 val. uždegti atminimo laužai, prisijungė ne tik jurbarkiečiai, bet ir Žindaičių, Skirsnemunės ir Girdžių gyventojai. Jurbarke prie laužo prieš 25 metus Vilniuje skambėjusias dainas atliko choras „Versmė“, žindaitiškiai ir skirsnemuniškiai klausėsi eilių, o Girdžiuose lietuvių kovą priminė įrengtos barikados.
Laisvės gynėjų dieną jurbarkiečiai pasitiko palaikydami pilietinę iniciatyvą „Atmintis gyva, nes liudija“. Mokyklų, įstaigų, organizacijų, įmonių ir gyventojų namų languose suplazdėjo atminimo žvakių liepsnos.
Trečiadienį įsimintina data pažymėta visose mokyklose, Jurbarko viešojoje bibliotekoje veikia literatūros paroda „Kai degė laisvės laužai…“, smalininkiečiai po šv. Mišių surengė eiseną miestelio gatvėmis, palydėtą varpo dūžių, o Viešvilę tamsų vakarą nušvietė net 25 laužų liepsnos.
Nepabūgę šalčio jurbarkiečiai sausio 13-osios vakarą už laisvės gynėjus meldėsi Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje.
Mokėsi muziejuje
Ne pirmus metus į gražų renginį – atvirą pilietiškumo pamoką „Sausio 13-osios atmintis neblėsta“ Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleivius pakviečia Jurbarko krašto muziejus. Šiais metais į muziejų sugužėjo apie penkiasdešimt 1A ir 1B klasių mokinių.
„Ši pamoka – kitokia. Ji skirta iš naujo pamąstyti apie tai, kas įvyko, sustiprinti savo pilietinę poziciją“, – jaunimui, kuriam sausio 13-oji gali būti tik data iš vadovėlio arba diena, dovanojusi galimybę gyventi laisvoje šalyje, sakė renginį vedusi muziejininkė Adelija Meizeraitienė.
Gimnazistai nepamiršo tradicijos kiekvienai iš keturiolikos Sausio 13-osios aukų uždegti po žvakelę – liepsnelės suplazdėjo tyliai skambant žuvusiųjų vardams.
Per 700 žmonių buvo sužeista, tūkstančiai – ilgai negalėjo užmigti naktimis ir dar dabar krūpčioja išgirdę šūvius primenantį garsą.
Nors mažą dalelę to, kas ten vyko, pamatyti ir pajusti mokiniams padėjo žurnalisto, fotokorespondento Zino Kazėno–Zikos fotografijos. Dar stipriau suprasti šios dienos svarbą galima išgirdus gyvuosius liudytojus. Jų dar yra labai daug, ir viskas, ką pasakoja tėvai, seneliai, mokytojai yra labai vertinga, tai reikia užrašyti ir išsaugoti ateinančioms kartoms, kad jos suprastų – tą naktį buvo apginta Lietuvos laisvė.
Žinoti savo istoriją
Pilietiškumo pamokoje pasidalyti savo patirtimi, papasakoti, kokios nuotaikos tvyrojo aplink, kokia situacija buvo Lietuvoje ir kas atvedė prie tokios atomazgos, atėjo Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Genienė, direktorius Alvydas Januškevičius ir Jurbarko r. savivaldybės vicemeras Saulius Lapėnas.
Mokytoja B. Genienė mokiniams papasakojo, kokios aplinkybės atvedė Lietuvą prie Sausio 13-osios ir kas vyko pasaulyje. Lyg sutrumpintoje istorijos pamokoje B. Genienė perbėgo per svarbiausius įvykius: šaltasis karas ir geležinė uždanga, skirianti Europą į dvi dalis, Lietuva – viena iš penkiolikos respublikų Sovietų Sąjungos sudėtyje, Rusijos istorinis, politinis krachas, į kurį vedė nusenę generaliniai sekretoriai ir jauno lyderio Michailo Gorbačiovo pradėtos „perestroika“ ir „glasnost“.
Gurkšnis gaivaus oro, suteiktas M. Gorbačiovo politikierių, virto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pergale 1990 m. rinkimuose ir Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės atkūrimo akto pasirašymu. Jedinstvininkų ir būtiniausių produktų kainų pakėlimo išprovokuoti neramumai, sovietų kariuomenės veiksmai, tūkstantinės minios prie parlamento ir tikėjimas, kad laisvės niekas nebegali atimti, buvo aplieti krauju prie televizijos bokšto.
„Iki Sąjūdžio įsikūrimo mes turėjome du veidus: vienas – valdžiai, aplinkiniams, kitas – lietuviškasis – su krikštynomis, „šliūbu“ ir Velykomis bei Kalėdomis už užtrauktų užuolaidų“, – tiesos neslėpė istorikė. Prisitaikyti reikėjo todėl, kad per daug būta tremčių, netekčių. Mažai valstybei buvo labai sunku kariauti karą po karo.
„Žinia apie sušaudytus taikius žmones žaibiškai apskriejo pasaulį, ir tikriausiai tos aukos sustabdė perversmininkus, omonininkus“, – sakė B. Genienė, kartu su kitais jurbarkiečiais vykusi į Vilnių atsisveikinti su žuvusiaisiais.
Pasak istorikės, nežinantis istorijos žmogus panašus į vaiką, nes jį galima labai lengvai apgauti, todėl reikia žinoti istorinę tiesą, kad būtume verti iškovotos laisvės.
Gyvoji atmintis
„Tik tas gyvenimo ir laisvės vertas, kuris kasdien dėl jų į kovą stos“, – J. V. Gėtę citavo mero pavaduotojas S. Lapėnas ir tvirtino, kad tada kova nebuvo tik žodžiai. Tomis dienomis pirmą kartą susitelkė, gimė ir subrendo pilietinė visuomenė, kuri pati gali spręsti savo likimą.
Vicemeras, 1991 m. sausį dirbęs rajono vykdomajame komitete valdytoju, prisiminė rusų pulkininko skambučius į savivaldybę. Karininkas perspėjo apie Sudargo pusėje stovinčias karines mašinas bei sraigtasparnius su desantininkais, kurie kilus bet kokiam incidentui ar atsiradus pretekstui per keletą minučių atsirastų Jurbarke. Miesto gyventojai organizavo budėjimą prie televizijos retransliatoriaus, savivaldybės, pašto.
„Jums taip pat gali tekti pakovoti už laisvę – prieš tuos, kurie abejingai mano, kad kažkas už mus gali nuspręsti, kaip gyventi, kokią ateitį kurti. Patys kurdami savo ateitį įprasminate žuvusiųjų atminimą“, – sakė S. Lapėnas.
Pasak A. Januškevičiaus, sovietinės Lietuvos žmonės suprato, kiek aplink neteisybės. Tokie skaudūs ir reikšmingi įvykiai, kaip 1972 m. Romo Kalantos susideginimas Kaune ar aukų pareikalavusi pontoninio tilto griūtis Vilniuje, kai A. Januškevičiui pačiam teko padėti traukti žmones iš ledinio vandens, nesulaukdavo jokio atgarsio, viskas buvo slepiama ne tik nuo užsienio šalių, bet ir nuo Lietuvos gyventojų.
Gimnazijos direktorius atsiminė tą džiugią nuotaiką, apėmusią vykstant į Baltijos kelią, kurį su šeima pakartojo pernai, švenčiant Baltijos kelio 25-metį. Tačiau atsimena ir baimę, kai sausio 11-ąją teko budėti prie Parlamento.
„Atvirai sakant, mes bijojome. Buvome beginkliai ir supratome, kad prieš mus – sovietų armija“, – užplūdusių jausmų neslėpė A. Januškevičius.
Lietuviškumo mažiau
Pilietiškumo pamokoje dalyvavusios gimnazistės Deimantė Mačiulaitytė, Monika Lukošiūtė ir Iveta Janavičiūtė po renginio buvo liūdnos – nuotraukose matant tankus, žmones, savo kūnu dengiančius TV bokštą, ir girdint pasakojimus žmonių, dalyvavusių tame pragare, darosi baisu, kad tai nepasikartotų. Ypač žinant, kas vyksta aplinkui dabar.
Merginoms labiausiai įsiminė tai, kad žmonės nebijojo rizikuoti gyvybe kovodami už savo šalies laisvę.
„Tai motyvuoja elgtis pilietiškai“, – sakė I. Janavičiūtė.
Pasak gimnazisčių, apie sausio įvykius pasakojo tėvai, tačiau merginoms buvo naujiena, kad kažkas vyko ir Jurbarke.
Moksleivėms tokia istorijos pamoka atrodo daug įdomesnė, galima sužinoti smulkmenų, asmeninių išgyvenimų, pabandyti įsivaizduoti, kaip tada jautėsi žmonės.
Daimantės, Monikos ir Ivetos manymu, dabar lietuviškumo ir patriotizmo tarp žmonių mažiau, ir esant panašiai situacijai prie Parlamento tiek gynėjų nesusirinktų.
„Daug jaunimo išvažiuotų į užsienio šalis“, – mano M. Lukošiūtė.
Norisi galvoti, kad gimnazistės klysta, ir žmonės, ypač jaunimas, neabejingi tam, kas vyksta aplinkui, ir pavojaus akimirkoje taip pat vieningai, petys petin stovėtų gindami Lietuvą. Pilietiškumo pamokos ir skirtos tam, kad išmoktume būti verti laisvės.
Jūratė Stanaitienė
