Mokyklinis maratonas baigėsi. Dvyliktokams – negrįžtamai. Nors aidint paskutiniam skambučiui ne vienam nubiro graudulio ašara, jaunystės polėkis stipresnis už nostalgiškas emocijas. Todėl tikrai ne per drąsus „Žvilgsnio“ pašnekovės Danutės Matelytės prisipažinimas, kad laukė to paskutinio, kuris yra pradžia naujų pasirinkimų, galimybių ir išbandymų.
Po egzaminų sesijos – abiturientai lyg tarp dangaus ir žemės: jau nebe mokiniai, bet dar ir niekas kitas. Tarsi kokios atostogos nuo gyvenimo, kai neturi jokio statuso.
Išlaikiusi istorijos egzaminą Danutė Matelytė savo atostogas pradėjo kelione į Vilniuje vykusią šventę „Tebūnie naktis“. Iš daugybės kultūrinių renginių pasirinko spektaklį Menų spaustuvėje ir pianisto Petro Geniušo koncertą – ją domina rimtesnis, ne pop stiliaus menas.
„Laukiu, kada išvyksiu į Vilnių, labai laukiau, kol baigsiu mokyklą, – prisipažįsta Danutė. – Nors labai myliu savo Vytauto Didžiojo vidurinę, jaučiuosi užsilikusi provincijoje: mano brolis – studentas, dauguma draugų – irgi.“ Žodį „provincija“ mergina vartoja be jokios paniekos savo miestui Jurbarkui – čia jai gera, bet… jaunystės polėkis verčia išvažiuoti.
„Vilnius žavi tuo, kad ten daugiau galimybių. Tikiuosi, aš jomis pasinaudosiu“, – sakė Danutė, tačiau neatskleidė, ką ketina sostinėje studijuoti. Pasirinkimas iš daugelio galimybių turbūt niekada nebūna lengvas: jei pasirinks sunkesnę studijų programą, visą laiką skirs mokslui, jei lengvesnę – užteks laiko ir visuomeninei veiklai.
Ir būdama mokinė Danutė buvo aktyvi visuomenininkė, toje veikloje susikrovusi vertingą kraitį ateičiai. „Visuomeninė veikla daug duoda. Manau, kad kartais naudingiau dalyvauti kokiame renginyje, net jei jis vyksta pamokų metu, nes tai yra gyvenimiškos pamokos. Nesuprantu tų, kurie sako, kad Jurbarke nėra ką veikti. Jei nerandi sau tinkamo užsiėmimo, yra visos galimybės inicijuoti veiklą“, – teigia Jurbarko jaunimo organizacijų sąjungos aktyvi narė.
Muzikos mokykloje Danutė baigė pianino klasę: „Kartais atidengiu dangtį ir ką nors pagroju. Bet menas – ne mano sritis.“ Ji ir „Karšuvos“ sporto klubo narė, prieš keletą metų orientaciniame sporte pasiekusi gana aukštų rezultatų. „Tik kai labai įsiliejau į visuomeninę veiklą, sportas nuėjo į antrą planą. O paskutiniais metais, ypač prieš egzaminus, ir visuomeninėje veikloje užleidau estafetę kitiems“, – sako ji apie besibaigiantį mokiniškąjį gyvenimo tarpsnį.
„Sunku pasakyti, ko labiausiai trūks, kol dar tebesu čia. Turbūt trūks tos mokyklinės aplinkos, kai tavimi visi rūpinasi, šokinėja. Turbūt Vilniuje bus sunkiau užsiimti savo poziciją“, – mano Danutė, Vytauto Didžiojo vidurinės mokyklos priešpaskutinės laidos abiturientė.
„Gaila, kad mokyklą uždaro, mokiausi joje nuo pat pirmos klasės, mano pirmoji mokytoja buvo Bronelė Jašinskienė. Ar sutikau asmenybių? Su kai kuriais mokytojais bendravau daugiau negu per pamokas. Istorijos mokytoją labai gerbiu ir labai pamėgau šį dalyką. Mokytoja Akvilė Jociutė ne tik istorijos išmokė, bet ir daug ko daugiau. Matematika man buvo sunkiau nei kiti dalykai, bet tą pamoką mėgau, man ji patiko“, – pasakoja Danutė apie mokyklą ir pamokas, kurių jai – daugiau nebebus.
Nei pamokų, nei namų darbų! Bet ir prieš juos mergina nieko pikto neturi. „Ar ilgai sėdėdavau prie namų darbų? Na, kaip čia pasakius? Aš paruošdavau namų darbus. Reikia ruošti, ir tai nėra laiko gaišimas, – sako Danutė ir priduria, – bet galima kartais ir patingėti.“
O apie klasę sako taip: „Mano klasė – 12a – linksma, daug smagių akimirkų išsinešiau iš pamokų dėka klasiokų. Man atrodo, kad ir mokytojai mus mylėjo.“
„Ašarą nubraukiau per paskutinį skambutį, visi dvylika metų tarsi pro akis prabėgo. Bet tik iki tol, kol pradėjom važinėtis limuzinu…“, – prisimena Danutė. Tokia jau yra jaunystė – nėra ko gailėtis praėjusių dienų, kai priešaky – didelė ir intriguojanti kelionė.
