Nuo lemputės iki traukinio. Tokius žodžius pristatydamas savo darbų viziją 2018-aisiais „ŠVIESAI“ kalbėjo Smalininkų seniūno pareigas tik pradėjęs eiti Ramūnas Alminas. Šiandien svajonės daug didesnės, nes Smalininkai ne tik šviečia, bet ir susigrąžino veikiantį siaurąjį geležinkelį.
Nupirko už eurą
Liepos 31-ąją prie senosios Smalininkų traukinių stoties pastato, ant kurio tebesipuikuoja vokiškai užrašytas bene mažiausio Lietuvoje miesto pavadinimas, buvo atvežtas ir pastatytas siaurojo geležinkelio lokomotyvas. Traukinys nusileido ant naujai paklotų bėgių, kurie, jei seniūno ir bendruomenės sumanymai pavyks, netrukus turėtų gerokai pailgėti.
Šilumvežį už simbolinį vieną eurą Smalininkams pardavė durpes prie Šilutės kasanti įmonė „Klasmann-Deilmann“. Lokomotyvas durpyne dirbo maždaug tris dešimtmečius, o pastaruosius pora metų stovėjo nejudinamas. „Esame labai dėkingi „Klasmann-Deilmann“, kurie mus suprato ir sutiko prisidėti prie svajonės į Smalininkus sugrąžinti traukinio ratų bildesį. Lokomotyvą mums perdavė įmonės darbuotojas, kuris būtent su šituo lokomotyvu važinėjo ketvirtį amžiaus. Jis viską papasakojo, patikino, kad technika veikianti. Mes lokomotyvą pasiruošime ir tikrai užkursime. Tačiau Smalininkų bendruomenės vizija yra kur kas platesnė ir rimtesnė. Norėdami ją įgyvendinti, turėsime įveikti nemažai iššūkių“, – tikino R. Alminas.
Nuo vaikystės
Kodėl į miestą, kuris jau seniai nebeturi geležinkelio, sugalvojo atgabenti traukinį? R. Alminas sako, kad Smalininkai su siauruoju geležinkeliu ir ikikarinis Vokietijos bei Prūsijos paveldas jo gyvenime yra palikę neišdildomą spaudą. Vyras su šeima iki antros klasės gyveno ne kur kitur, o būtent buvusioje traukinių stotyje. Seniūnas juokiasi, kad vaikystėje kasdien matydavo vietą, kur iki karo sukosi geležinkelio gyvenimas. Taip pat dar kurį laiką vaikščiojo ir išlikusiais bėgiais – jie tik vėliau buvo išardyti.
Tarybiniais laikas vokišką Smalininkų pavadinimą ant stoties keletą kartų buvo bandyta uždažyti. R. Alminas sako, kad tai net vaikystėje erzino. Tačiau jokiais dažais užrašo paslėpti nepavyko – lietaus vanduo nuplaudavo bet kokius dažus.
„Nori, nenori, bet buvau apsuptas stoties ir geležinkelio auros, girdėjau pasakojimus, kad važiuodavo traukiniai, mačiau nuotraukas. Tuomet man darė įspūdį, kad savo laiku Prūsija ir Vokietija tiek daug šiame krašte investavo, sukūrė geležinkelio ir uosto infrastruktūrą, matė tame prasmę ir reikalingumą. Smalininkai buvo labai svarbus mazgas, kuriame vyko prekyba, važiuodavo pašto karieta“, – kalbėjo R. Alminas.
Geležinkeliu traukiniai itin intensyviai dundėjo žiemomis, kai užšaldavo Nemunas ir juo nebebuvo galima plukdyti krovinių. Tuo metų laiku traukiniai tapdavo pagrindine prekių pervežimo ir žmonių keliavimo priemone.
„Tie pasakojimai man padarė didžiulį įspūdį, atsirado supratimas, kad mes turime išsaugoti viską, kas siejasi su Smalininkų istorija, o ypač miesto klestėjimo laikais. Kitas dalykas – mes Smalininkams siekiame kurortinės teritorijos statuso. Tikrai galime šį statusą gauti, tačiau negalime į tai eiti tuščiomis, privalome pasiruošti, kad būtų ne vien vardas, o atvykstančius pasitiktume patraukliomis ir įdomiomis paslaugomis“, – sakė R. Alminas.
Kurorto statusas, pasak seniūno, Smalininkus kilstelėtų į visiškai kitą lygį – tai būtų stiprus signalas keliautojams, kad į miestą užsukti ir čia leisti laiką yra verta.
„Kurortinė teritorija reiškia, kad čia galima rasti įvairias veiklas, maitinimą, nakvynę, gražią gamtą, švarų orą. Beveik viską Smalininkai turi, mums reikia išskirtinių paslaugų, jei nebūsim išskirtiniais, niekam nebūsim įdomūs. Todėl mums labai svarbu tokia infrastruktūra, kaip geležinkeliukas, sutvarkytas uostas, ąžuolų alėja, kartodromas, kitos paslaugos, kurias apipintų atitinkamos edukacijos, maitinimas, nakvynė ir t.t., visa tai sudarytų turistus traukiančią visumą“, – įsitikinęs R. Alminas.
Svajonė – pasiekti uostą
Seniūnas kartu su bendruomene lokomotyvą į Smalininkus parvežė ir bėgius atstatinėti pradėjo net nesvarstydami, kad tai galėtų tapti nejudančiu muziejumi. Paveldą atkurianti bendruomenė turi kur kas ambicingesnių planų – nori atstatyti bėgius iki pat uosto.
„Geležinkelio bėgių su pabėgiais turėtume gauti iš „Klasmann-Deilmann“ durpynų. Jie tikrai geranoriškai ir labai palankiai žiūri į mūsų idėją. Jei nebus pasipriešinimo iš paveldosaugininkų, jei gausime leidimus, turėtų pavykti atstatyti bėgių atkarpą iki uosto. Tuomet jau galėsime pasiūlyti įdomią pramogą, kai traukiniu turistai važiuos iki uosto, ten galės perlipti į laivą. O į tarpus viską spalvins mūsų kultūros centro rengiamos edukacijos“, – pasakojo R. Alminas.
Šiam planui iššūkiu taps ne tik derinimai su paveldosaugininkais, bet ir techninė sumanymo pusė. Bėgiai iki uosto daro posūkį, todėl keliose vietose juos reikės išlenkti ir tai padaryti itin tiksliai, kad traukinys nenudardėtų nuo jų.
„Jei pavyks atstatyti bėgių atkarpą, prašysime, kad vokiečiai bent kuriam laikui paskolintų mums originalų lokomotyvą, kuris savo laiku važinėjo į Smalininkus siauruku. Jis yra išlikęs ir saugomas muziejuje Vokietijoje. Šiuo metu intensyviai ieškome ryšių, kad galėtume pradėti kalbėtis dėl lokomotyvo“, – planus dėliojo seniūnas.
Stotis laukia šeimininko
Smalininkų bendruomenė stengiasi turistams pasiūlyti kuo įvairesnių paslaugų. Todėl yra dar viena būtina detalė jų planui – būtina surasti naują savininką stoties pastatui, o šis turėtų ne tik pritarti smalininkiečių užmojams, bet ir turėti lėšų jiems įgyvendinti.
Šiuo metu buvęs stoties pastatas priklauso verslininkui, kuris planavo statinį sutvarkyti, pirmajame aukšte įkurti geležinkelio ir laivybos muziejų bei kavinukę. Antrasis aukštas būtų gyvenamasis, tačiau kovido pandemija planus pakoregavo.
„Kokia pastato kaina šiuo metu – nežinau, tačiau ji niekad nebuvo didelė. Vis tik, didžiausia bėda ne surasti pirkėją, o kad jis turėtų lėšų stotį sutvarkyti pagal mūsų viziją. Mūsų laimė, kad dabartinis savininkas neskuba jo parduoti dalimis, o sutinka laukti pirkėjo, kuris įsigytų visą statinį ir norėtų investuoti į mūsų idėją“, – kalbėjo seniūnas.
Neįsivaizduoja be uosto
Smalininkiečių planui labai svarbi ir savivaldybės vizija dėl uosto. Jei šis būtų sutvarkytas ir jame vėl girgždėtų prišvartuotų laivų lynai, tai būtų viena lemiamų dėlionės dalių siekiant sėkmės.
„Smalininkų uostas turi didžiulį potencialą. Jei jį pavyks sutvarkyti, čia tilps daugybė laivų, kurių laikymas duos pajamų. Nes uostų paslaugų paklausa Lietuvoje didžiulė. Be to, Smalininkai tikrai gali būti ne tik vasaros, bet ir žiemos uostu, kur būtų galima laikyti laivus tuomet, kai jie neplaukioja. O kur dar turistų plukdymas. Visa tai mūsų kraštą padarytų labiau turistiniu, o žmonėms suteiktų progą užsidirbti“, – įsitikinęs R. Alminas.
