Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinių tarybos iniciatyva Jurbarko kultūros centro antrojo aukšto fojė kovo 3-ąją tapo diskusijų arena. Čia vykusioje septintojoje respublikinėje mokinių savivaldų konferencijoje „Būk aktyvus“ svarstyta aktuali tema – kaip įtraukti pasyvius mokinius į mokyklos veiklas.
Ką mano moksleiviai?
Jau tradiciniu tapusiame renginyje dalyvavo gausus moksleivių būrys, atvykusių ne tik iš Jurbarko r. savivaldybės mokyklų, bet ir sulaukta svečių iš kur kas tolėliau – Joniškio, Rietavo, Marijampolės bei Tauragės.
Renginio moderavo edukatorius, neformalaus ugdymo specialistas Paulius Pakutinskas, pasidalijęs įžvalgomis apie jaunimo įtraukimą, motyvacijos stoką bei šiuolaikinio ugdymo iššūkius. O ką apie tai sakė jaunimas?
Moksleiviai aiškiai įvardijo, kas jiems yra svarbiausia, kas labiausiai motyvuotų įsitraukti į mokyklos veiklas. Vienu svarbiausių dalykų buvo įvardyta saugi erdvė klysti. Jauni žmonės nori aplinkos, kurioje nebūtų gėda bandyti, eksperimentuoti ir suklysti.
Ne mažiau aktualu ir individualus priėjimas prie kiekvieno mokinio, nes vienodi šablonai nebeveikia, o veiklos turi atliepti skirtingus poreikius, pomėgius ir patirtis. Įvardytas ir prasmės pojūtis – jaunimas nenori dalyvauti renginiuose „dėl varnelės“ ar dėl pažymėjimo, jie turi aiškiai matyti, kuo tai naudinga jiems patiems.
„Ko reikia mokiniams, geriausiai žino jie patys. Mūsų užduotis – žadinti jų prigimtinį smalsumą, palikti vietos nežinomybei ir nebijoti improvizuoti čia ir dabar“, – pabrėžė P. Pakutinskas.
Dalis – vis tiek neaktyvūs
Lektoriaus teigimu, jaunimo pasyvumą lemia ne tingumas, o keli labai konkretūs veiksniai. Vienas jų – konkurencija su skaitmeniniu pasauliu.
„Mes kovojame su socialinėmis medijomis, žaidimais ir platformomis, kurios siūlo greitą malonumą ir momentinius atsakymus“, – sako jis.
Antra problema – vadinamoji „greito maisto“ informacija. Dirbtinio intelekto įrankiai leidžia per kelias sekundes gauti rezultatą be didelių pastangų, todėl mažėja noras gilintis, mąstyti ir kurti savarankiškai.
Trečias aspektas – baimė išsiskirti. Dažnai veikia bandos jausmas: jei draugai neina, neisiu ir aš. Prie to prisideda ir neigiama ankstesnių renginių patirtis – ilgos kalbos, mažai veiklos, daug teksto ir mažai galimybių pačiam dalyvauti. Tokia patirtis atgraso ilgam.
Nauji formatai
Pasak P. Pakutinsko, neformalus ugdymas aktyviai ieško naujų formatų: pabėgimo kambarių, hakatonų, simuliacijų, idėjų generavimo dirbtuvių. Visų šių formų tikslas – pasiekti jaunimą ten, kur jie jau yra, ir kalbėti jiems suprantama kalba. Tai gali būti ir renginių organizavimo mokymai per socialinius tinklus, ir mokymasis per žaidimą.
„Vertingiausia veikla yra ta, kurioje žmogus net nepajunta, kad mokosi, nes procesas vyksta per patirtį ir įsitraukimą“, – akcentuoja edukatorius.
Kalbėdamas apie technologijų poveikį kūrybiškumui Paulius išlieka realistiškas. Technologijos suteikia laisvę: galimybę savarankiškai mokytis, programuoti, kurti turinį ar net susikurti darbo vietą neišeinant iš namų. Bet tuo pačiu jos kelia ir rizikų – skaitmeninį nerimą, informacinį nuovargį, nuolatinį lyginimąsi su kitais. „Su kiekviena inovacija ateina didelė atsakomybė. Nėra vieno atsakymo – gerai tai ar blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip šiuos įrankius vartosime“, – sako jis.
Konferencijos pabaigoje mokiniai sprendė simuliacines ir provokatyvias užduotis – analizavo situacijas, kai renginio planas sugriūna „kaip kortų namelis“. Dalyviai ieškojo sprendimų krizinėse, kartais net beviltiškose situacijose. Tokios veiklos ne tik lavina kritinį mąstymą, bet ir stiprina bendrystę tarp skirtingų mokyklų mokinių.
Pasak P. Pakutinsko, įtraukių renginių ir veiklų receptas nėra paprastas ar greitas. Tai nuolatinis bandymų, klaidų ir atradimų kelias, tačiau būtent jis dažniausiai veda prie prasmingų, gyvų ir jaunimui patrauklių rezultatų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
