Ne tik asmeniniai jubiliejai yra proga pažvelgti atgal ir į priekį, susimąstyti apie tai, ką darai, kur eini ir kam viso šito reikia. Jurbarko kultūros centro folkloro kolektyvas „Imsrė” savo gyvavimo 20-metį paminėjo tarptautiniu folkloro festivaliu „Ant vandens”, kurį jau trečią kartą surengė kolektyvo vadovė Birutė Bartkutė. „Imsrės” ir suaugusiųjų, ir mažųjų – „Imsriukų” grupės koncertavo, sulaukė daug svečių iš Lietuvos ir užsienio.
Po festivalio ir gimtadienio šventės „Imsrei” prasidėjo atostogos, prieš kurias dainininkės atnešė į kultūros centrą koncertinius rūbus ir susėdo dar pasišnekėti. Kartu pabūti joms niekada nenusibosta, o šnekų nepritrūksta, nes per daugybę metų susigyveno, pažino viena kitą, o liaudies dainos yra svarbi, bet ne vienintelė jas siejanti gija.
„Imsrės” vadovė Birutė Bartkutė ant stalo dėlioja aštuonias vienodo dydžio saldainių krūveles mažosioms „imsriukėms” – Gabrielei, Silvijai, Laurai, Augustei, Gabijai, Vytautei, Tomai, Giedrei. Vadovės pakviestos į kolektyvą mergaitės pamėgo folklorą ir galbūt nebepabėgs iš „Imsrės”, kaip nepabėgo ir trys vyresnės jų bičiulės. Gimnazistės Elena Kudytė, Vainora Mencaitė ir Eglė Tamošaitytė dabar jau dainuoja „Imsrės” suaugusiųjų grupėje – išaugusios iš vaikystės ir iš „Imsriukų” išsiskirti su folkloro kolektyvu jos nepanoro.
Nenori išsiskirti ir „Imsrės” moterys. Nedaug pakitusi kolektyvo sudėtis nuo to laiko, kai šventė dešimtmetį, o kai kurios dainuoja dar seniau. Ingrida Kazlauskienė ir Vaiva Dobilienė „Imsrėje” užaugo: jas, mokinukes, į savo suburtą ansamblį atsivedė vadovė Birutė, tuomet buvusi ir jų muzikos mokytoja. Tiesa, jos, kaip ir kone visos dabartinės dainininkės, buvo padariusios ilgesnę ar trumpesnę pertrauką, kai augino vaikus. Dabar vaikai ūgtelėjo ir kartais per repeticijas laibais balseliais kartu su mamomis traukia „Imsrės” dainas.
B. Bartkutė prisimena, kaip vadino į ansamblį Gintarę Stirbienę: „Sakiau – ateik ateik, nes ji gerai tūravoja”. Tūravoti folkloro ansamblyje labai svarbu, nes liaudies dainos dainuojamos savitu balsu, vienaip patalpoje, kitaip lauke, priklausomai nuo to, kokioms apeigoms jos skirtos. „Imsrės” dainininkės dainų mokosi, pasak jų pačių, „paukščių metodu” – vadovė dainuoja, o visos pritaria. Ir tekstus išmoksta bedainuodamos, vadovei išraiškingais gestais rodant dainos žodžius.
Eržvilko kultūros centro darbuotoja Gintarė Stirbienė pavadinta nesibrangino ir tūravoja „Imsrėje” jau ar ne keturiolikti metai. Ir negali atsidžiaugti: „Čia labai šaunios moterys. Visos skirtingos, bet kaip mums smagu drauge!” Gintarei visos pritaria ir pasakoja įvairiausius smagius ir malonius nutikimus, susitikimų, koncertų, kelionių įspūdžius bei bando atsekti, kuri gi iš tikrųjų turi didžiausią stažą „Imsrėje”.
„Ilgiausiai lankanti, ko gero, yra Rasa Gailiuvienė, – apsisprendžia dainingosios moterys, – bet ir ji su pertraukom, taip sakant – keliais užėjimais.” O vadovė Birutė džiaugiasi, kad išėjusios jos visada atsimena, kad reikia sugrįžti.
„Man tai yra darbas, – sako vadovė, – o joms – kur kas daugiau.” O moterys prisipažino nemokančios net pasakyti, kas tas daugiau, tik labai norinčios dalyvauti ansamblyje.
Mokytoja ir skautų vadovė Birutė Pauliukienė pirmą kartą „Imsrę” išgirdo 1999 metais Eržvilke, tada panoro ir pati šiame kolektyve dainuoti. „Kai po poros metų persikėliau į Jurbarką, pati įsiprašiau į „Imsrę”.
Pati, niekieno neprašyta ir neraginta atėjo ir medikė Loreta Pažereckienė – apie ją vadovė Birutė sako: „Tai ansamblietės etalonas, jos viskas kuo tvarkingiausiai surikiuota ir sudėliota.”
Vilija Petravičienė – irgi medikė, dirba vaikų skyriuje ir yra trijų didelių sūnų ir mažos dukrelės mama. Per koncertus Vilija puošiasi lietuvininkės rūbais. Prieš keletą metų visas „Imsrės” kolektyvas įsigijo naujus autentiškus tautinius rūbus, kuriuos pasiuvo Vilkijos D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykla. Ne tik dainininkės, bet ir jų kolektyvo gerbėjai pajuto, kad pasipuošus gražiais skirtingų Lietuvos etnografinių regionų kostiumais net ir dainos tarsi ryškiau, sodriau skamba.
Žemaitišką rūbą per koncertus dėvi Monika Buitkuvienė. Ji – mokytoja, o „Imsrėje” ne tik dainininkė, bet ir kolektyvo seniūnė. „Itin fanatiškas žmogus. Jai nėra: negaliu, reikia? – gerai! – sako B. Bartkutė. – Ir kokia gabi – mezga labai gražias riešines.” O kai reikia, Monika puikiai pavaduoja ir kolektyvo vadovę.
Dvidešimtmetį švenčiančio kolektyvo vadovė prasitarė su baltu pavydu žiūrinti į tuos ansamblius, kurie turi instrumentines grupes ir į kuriuos sueina šeimos. „Imsrės” moterys sako, kad vyrai uždirba duoną, ir jos tik džiaugiasi, kad jie supratingi ir nepriekaištauja dėl repeticijų, koncertų ir išvykų. Dar džiaugiasi tuo, kad folklorinę muziką pamėgsta vis daugiau žmonių ir kviečiasi „Imsrę” į šeimos šventes – mergvakarius, vestuves, krikštynas. Moterys nesibrangina, joms smagu populiarinti senąsias gražiąsias liaudies dainas ir tradicijas.
„Drūtos, sveikos – to ir linkiu ir tikiuosi, kad mūsų draugystė nesibaigs”, – linkėjo B. Bartkutė savo vadovaujamo kolektyvo moterims, jau ne vienus metus savo buityje ir būtyje gražiai sugyvenančioms su tradiciniu lietuvių liaudies menu.
Danutė Karopčikienė
