Egidija Mockuvienė – ko gero, vienintelė Jurbarke šunų kirpėja ir, be jokios abejonės, – vienintelė šio amato profesionalė. Šį pavasarį pirmą kartą Lietuvoje surengtame šunų kirpėjų konkurse Egidija laimėjo pirmą vietą – atviroje patyrusių kirpėjų grupėje jurbarkietei lygių nebuvo. Ant nugalėtojų pakylos Egidija lipo kartu su nepriekaištingai papuošta spaniele Elba.
Įveikė labiau patyrusias koleges
Kovo 8 dieną Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, Lietuvos šunų kirpėjų asociacijos surengtas konkursas – pirmasis, nors šunų kirpimas – Lietuvoje jokia naujiena. Jurbarkietė Egidija konkurse varžėsi su dešimties-penkiolikos metų patirtį turinčiomis kolegėmis, bet pati, nors nuo vaikystės yra didžiulė šunų mylėtoja, prisipažįsta, kad prieš dešimtmetį nebūtų patikėjusi, jog kada nors kirps šunis.
Daugiau nei prieš dvejus metus Egidija pati ėmėsi tvarkyti savo šuns kailį. „Mūsų Stingas – airių terjeras, šiurkščiaplaukis, jį reikia pešti. Susiradome kirpėją Kaune ir vežiojome Stingą, kad prižiūrėtų jo kailį. Kartą ta kirpėja pasiūlė mums dalyvauti šunų parodoje. Bet parodai ruošiamo šuns kailio priežiūra turi būti nuolatinė, todėl pradėjau pati jį tvarkyti“, – pasakojo Egidija.
Moteris lankė kursus, sėmėsi žinių iš interneto ir praktikavosi su savo Stingu bei kitais šunimis, kurių šeimininkai paprašydavo sutvarkyti ir jų augintinių kailį. Vyras jau seniai ragino Egidiją atidaryti šunų kirpyklą, bet tik visai neseniai moteris ėmėsi šios veiklos – įsirengė namie šunų kirpyklėlę. Klientų nestokoja, nors pati mano, kad šioje srityje dar turi tobulėti ir tobulėti.
Į konkursą E. Mockuvienė vežėsi ne savo airių terjerą, bet anglų kokerspanielę Elbą, kurią šunų kirpėjai mielai paskolino jurbarkietė Vilija Levgardienė. „Konkursui reikia ramaus šuns, kad nesiblaškytų, nes streso konkurse būna ne tik kirpėjui, bet ir šuniui, be to, turi būti geras šuns kailis. Būtent tokia ir yra Elba. Nors tik kartą buvau ją tvarkiusi, supratau, kad tai – nuostabaus charakterio šuo: spanieliai būna kaprizingi, o Elba idealiai pasidavė kirpti, ir konkurse ją visi gyrė“, – pasakojo kirpėja.
Šunų kirpimo konkurse vertinama daugybė dalykų, netgi tokių, kaip kirpėjo judesiai, žirklių laikymas, stalo tvarka, bendravimas su gyvūnu. Pasak Egidijos, vertintojai labai atidžiai stebėjo ir kreipė dėmesį į tokius dalykus, kurių eilinis žiūrovas net nematytų ir trūkumų nepastebėtų.
„Konkurse dalyvavo apie 20 kirpėjų, ir pirmos vietos aš tikrai nesitikėjau, būčiau ją skyrusi kitai dalyvei, kuri kirpo Bedlingtono terjerą. Kirpau Elbą taip, tarsi ruoščiau ją parodai, nors konkursas labiau buvo naminio kirpimo. Man labai pasisekė su modeliu – 80 procentų laimėjimo atiduodu Elbutei“, – džiūgavo Egidija.
Draudimas išmokė atsakomybės
„Šunis mėgau nuo vaikystės, bet neturėjau – mama neleido. Pirmą šunį įsigijau būdama penkiolikos. Tai buvo mišrūnas – vardu Gudrutė, panaši į vokiečių aviganį“, – pasakoja Egidija. Ji nesijaučia buvusi nuskriausta, kad vaikystėje neturėjo šuniuko, atvirkščiai – yra įsitikinusi, kad mamos draudimas tik įskiepijo atsakomybę už gyvūną.
Dabar Egidija namie turi du airių terjerus, o pasakodama apie prieš porą savaičių užmigdytą savo mergautinį šunį Fliuką akivaizdžiai nuliūsta ir sako, kad Fliukas buvęs tikras draugas.
Tačiau tai, kad dabar kone visi turi šunis, laiko juos namuose ir butuose, Egidija vadina visuotine mada ir – nelabai gera. Moters įsitikinimu, nemažai žmonių visiškai neatsakingai žiūri į savo augintinius: perka juos pagal paveiksliuką, lenktyniaudami vieni su kitais ir visiškai nesigilina, kiek reikės laiko ir pinigų šuniui prižiūrėti. Be dokumentų įsigyjami augintiniai būna pigesni, bet neretai – ligoti. Kai kurie tėvai tenkina vaikų norus, o vaikai nemoka ir nenori gyvūnų prižiūrėti. „Ir į kirpyklėlę dažnai atvedami susivėlę šunys, kurių kailiukas niekada netvarkytas – tokius nei skusti, nei šukuoti. Man labai gaila gyvūnų, bet ne jų šeimininkų“, – sako šunų kirpėja.
Piršliavo tarnybinis šuo
Įgijusi pasieniečio specialybę Egidija buvo paskirta dirbti Klaipėdos pakrančių apsaugos rinktinėje. Po metų įsišnekėjo su kinologų grupės vyresniuoju ir gavo pasiūlymą tapti kinologe. Žinoma, neatsisakė, nes šunys buvo jos aistra, o su kinologais kalbos niekada nepritrūkdavo.
Egidijos tarnybinis šuo Aiko buvo paruoštas ieškoti narkotinių medžiagų. Tarnyba buvo įdomi – daug galimybių dalyvautis įvairiose varžybose.
Be to, Aiko buvo nepaprastai gražus šuo, panašus į TV serialo komisarą Reksą, o Egidija jį labai mylėjo ir puikiai prižiūrėjo.
Jauna uniformuota kinologė su gražuoliu tarnybiniu šunimi traukdavo ne tik vaikų, bet ir vaikinų žvilgsnius. „Ir mūsų su Nerijumi piršlys buvo Aiko – per jį susipažinome. Kai ištekėjau, palikau kinologo tarnybą, nes nusprendėme išvažiuoti į Airiją, be to, planavome vaikelį. Tik labai skausmingas buvo išsiskyrimas su Aiko“, – pasakoja moteris.
Svečioje šalyje Mockai irgi įsigijo šunį – abu jo norėjo, tik Nerijus galvojo apie foksterjerą, o Egidija mėgsta didesnius šunis. Išsirinko airių terjerą. Vadina jį Stingu, nors dokumentuose vardas daug ilgesnis.
Kai pirmagimiui Ugniui atėjo laikas eiti į mokyklą, Mockai sugrįžo į Jurbarką, pas Egidijos mamą. Iš Airijos parsivežė ir šunį Stingą, tada jis buvo vienintelis Lietuvoje airių terjeras. Parsivežė ir katiną Haną – nupirko abiem bilietus po penkiasdešimt eurų ir parskrido visi kartu.
Egidija vėl įsidarbino pasienyje – Viešvilės užkardoje, bet jau ne kinologe. „Kinologo darbas – labai sunkus, bet dar neįvertintas, jo svarba nesuprasta. Be to, dabar pasienyje šunims nebedaug yra ką veikti, o man norisi realių situacijų, veiklos“, – savo sprendimą paaiškina moteris.
O dabar Egidija motinystės atostogose, ji – trijų sūnų mama. Vyriausiajam – Ugniui – vienuolika, prieš trejus metus gimė labai ilgai lauktas Adomas, o prieš metus netikėtai atėjo Astijus.
Džiaugsmų ir rūpestėlių – pilni namai, o namiškių meilės užtenka ir dviem keturkojams augintiniams – Čilei ir Stingui. „Tačiau mūsų vaikai ypatingos meilės šunims nejaučia – galbūt todėl, kad jie visą laiką šalia, – svarsto Egidija. – Mažieji labiau myli klientų šunis, nori juos pavedžioti, o namiškių – nelabai.“
„Mėgstame kartu pakeliauti, pavažinėti. Vyras sportuoja, Ugnių irgi nuvedėme į dziudo – jis dalyvauja sambo čempionatuose ir jau laimi. Bet vis dėlto esame labiau namų, šeimos žmonės. Ypač aš namisėda, mane kur nors ištempti sunku, o ir draugių čia daug neturiu, nes su mama į Jurbarką iš Plungės atvažiavome, kai man buvo jau šešiolika“, – pasakoja E. Mockuvienė.
Egidijai smagiausia važiuoti į šunų parodas ir varžybas. „Šunys yra parodiniai ir neparodiniai. Mūsų Stingas yra tapęs Lietuvos čempionu jaunų šunų kategorijoje, bet iki absoliutaus čempiono jam pritrūko vienų varžybų. O Čilė tik namie pasitempusi, o parodose ji žiūri pasimetusi, tarsi sakytų: ir vėl mane čia atvežei…“, – pasakoja moteris. Ji pasidalija ir savo svajonėmis – norėtų įsirengti didesnį, gražesnį saloną – naminių gyvūnų kirpyklą.
Ir už tai, kad vaikiška meilė šunims virto hobiu ir malonumą teikiančiu užsiėmimu, Egidija dėkoja artimiesiems – mamai ir vyrui Nerijui, kurie padeda, palaiko ir skatina ją užsiimti tuo, kas labiausiai patinka.
Danutė KAROPČIKIENĖ