Praėjusių metų pabaigoje Jurbarko rajono savivaldybė taryba 2025-uosius paskelbė jurbarkiečio, bažnytinės dailės meistro Pranciškaus Mikutaičio (1890-1988) ir Išeivijos metais. Kovo 20 d. Jurbarko krašto muziejaus Židinio salėje surengtu vakaru pradėti šie žymių mūsų krašto žmonių paminėjimo metai.
Laikas prisiminti ir pagerbti
Daugeliui šiandieninės kartos jurbarkiečių dalis krašto šviesuolių pamiršti ar net visai nežinomi. Tad šiemet jie ne kartą bus prisiminti, jų nuopelnai mūsų kraštui ir Lietuvai bus pristatyti visuomenei. Renginių ciklas taps tiltu, jungiančiu skirtingas kartas ir bendruomenes, pagerbiant kraštiečius, įvertinant jų indėlį į mūsų krašto ir šalies kultūrą bei mokslą.
Vakare buvo prisimintas Pranciškus Mikutaitis, Paulius Brokas, Algimantas Petkūnas, Izidorius Tamošaitis, Jurgis Savickis, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Juozas Giedraitis, Stasys Santvaras, Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis-Zabitis, Tomas Remeikis ir Gasparas Velička. Visi jie šiemet bus paminėti.
Kūrybos keliu
Viena ryškiausių Jurbarko krašto asmenybių – P. Mikutaitis, kurio tyli ir atkakli veikla, jo darbai paliko žymų pėdsaką ne tik Jurbarko krašto, bet ir Lietuvos bažnytinėje dailėje.
Praėjusio amžiaus vidurio politiniai įvykiai taip lėmė, kad sovietinės valdžios jis buvo ignoruojamas, net jo nuosavas namas nacionalizuotas, o šeimai jame palikta tik virtuvėlė ir nedidelis kambarėlis. Buvo kuklus, darbštus, didesnių meno teorinių mokslų negalėjęs pasiekti, bet kūrybai pasišventęs žmogus, talentingas bažnytinių interjerų puošybos meistras, kūręs altorius, medines skulptūras, religinius paveikslus.
Pradėdamas P. Mikutaičio ir išeivijos metus rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius sakė, kad turime daug Lietuvai nusipelniusių mūsų krašto asmenybių, kurie yra vis prisimenami, jų darbai ir nuopelnai įvertinti. Tai ir Juozapas Gudavičius, Vincas Grybas, Antanas Šabaniauskas, Šarūnas Šimulynas, Petras Paulaitis, Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti. Tačiau daug yra tokių, apie kuriuos jau mažai žinoma, o kai kurių tik palaikai sugrįžo į gimtą žemę. Todėl, pasak mero, paskelbtieji išeivijos ir Pranciškaus Mikutaičio metai yra proga juos prisiminti ir pagerbti.
Dekanas, Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Darius Auglys priminė, kad daugelyje bažnyčių yra P. Mikutaičio kūrinių, kad pačiais sunkiausiais laikais, kai sovietinė valdžia bažnyčias uždarinėjo, menininkas dirbo, bendravo su kunigais Zigmu Grinevičiumi, Tėvu Stanislovu ir kitais. „Todėl galime džiaugtis jo kūriniais mūsų bažnyčiose. Per Atvelykį – balandžio 27 d. – melsimės už šį garsų menininką“, – sakė dekanas kun. D. Auglys.
Dar ne viskas atskleista
Išsamiai apie jurbarkietį P. Mikutaitį, pavadindama jį ir liaudies menininku, ir įžymiuoju sakralinės dailės kūrėju, palikusiu ryškų bažnytinio meno pėdsaką, papasakojo dailininko kūrybos tyrinėtoja, Lietuvos kultūros tyrimo instituto humanitarinių mokslų daktarė, vyresnioji mokslo darbuotoja Skirmantė Smilingytė-Žeimienė.
Ji kalbėjo apie P. Mikutaičio meninį stilių, jo darbus, liudijančius unikalų talentą ir nenumaldomą norą kurti. Dar ir šiandien kai kurie jo darbai laukia išsamių tyrimų, Net ir perkopęs daugiau kaip 90-ties metų nelengvo gyvenimo slenkstį, menininkas nuolat drožė, tapė. Jo nuosavame name sovietų valdžios jam su žmona paliktoje virtuvėlėje nuolat buvo pilna skiedrų, o kambarėlis kvepėjo aliejiniais tapomų paveikslų dažais.
Primins renginiais
Plačioji šių dienų visuomenė tikrai per mažai žino apie kai kuriuos žymiuosius kraštiečius, jų gyvenimo istorijas, veiklą išeivijoje ir indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ar meną. Todėl rajono savivaldybės 2025-ji paskelbti išeivijos ir Paranciškaus Mikutačio metais, tikėtina, įvairiomis formomis leis užpildyti šią spragą ir deramai įvertinti išeivijos veiklos svarbą lietuvybei užsienyje ir tėvynėje. Jurbarko krašto muziejuje veikia P. Mikutaičio kūrinių paroda, muziejus ketina sudaryti bažnyčiose esančių P. Mikutaičio darbų žemėlapį, kad norintieji galėtų apžiūrėti kūrinius. Kultūros darbuotojai įvairiose rajono savivaldybės vietose, dažniausiai išeivių tėviškėse, numatę surengti kraštiečių paminėjimus. Jų bus Viešvilėje, Klausučiuose, Juodaičiuose, Veliuonoje ir kitur.
Menininkų protestas
Krašto išeiviams, P. Mikutaičiui ir jo kūrybai paminėti skirtas vakaras, P. Mikutaičio kūrinių parodos pristatymas sulaukė grupės menininkų protesto dėl to, kaip visuomenei buvo pateiktas menininko kūrybos vertinimas ir jo bendravimas su skulptoriumi Vincu Grybu.
P. Mikutaitis kurį laiką, apie šešerius metus, buvo vienas iš kelių skulptoriaus V. Grybo padėjėjų, pagalbininkų. Todėl P. Mikutaičiui atminti surengtame vakare neapsieita be šio bendravimo prisiminimo. Lietuvos kultūros tyrimo instituto humanitarinių mokslų daktarės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės pranešime ir menininko kūrinių parodos anotacijoje P. Mikutaitis prilygintas kaip V. Grybo bendradarbis, žymus kūrėjas, bendraautorius, kai kuriuos paminklus, ypač Vinco Kudirkos, neva iš esmės jis padaręs, o V. Grybas atvykęs tik į atidengimą, nusipaveiksluoti su prezidentu Antanu Smetona ir su juo pavaikščioti, arba P. Mikutaitis turėjęs didelės įtakos priimant meninius sprendimus. V. Grybas paminėtas per P. Mikutaitį, kalbėta apie bendrą kūrybą.
Į tai sureagavo V. Grybo anūkė, vitražo menininkė ir menotyrininkė, V. Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė, tvirtindama, kad pateikti netikslūs istoriniai faktai, parodos pristatymo tekste duomenys neatitinka istorinės tiesos: abu menininkai pristatomi kaip lygiaverčiai kūrėjai, kaip lygus su lygiu, vienas kitą papildydavę.
R. Grybaitė tvirtina, kad tai yra absoliutus meno istorijos iškraipymas. „Muziejus yra mokslo įstaiga, terminija turėtų būti tiksli. Bendraautorius, kūrėjas ir padėjėjas – visai skirtingi dalykai“, – paaiškėjus netikslumui ir dėl to tarp Lietuvos menininkų kilus nepasitenkinimui Lietuvos radijui tvirtino R. Grybaitė.
Pasak R. Grybaitės, P. Mikutaičio kūrybos vertinimo pagrindu imta jo 1953 m. parašyta biografija, kurią vargu ar galima laikyti patikimu istoriniu dokumentu, ir kai jau buvo praėję dvylika metų po V. Grybo sušaudymo. Pasak R. Grybaitės, niekas neginčija P. Mikutaičio talento ir jis turėtų būti pristatomas teisingai – kaip gabus medžio meistras, drožėjas, religinių paveikslų autorius. Muziejus negali nei vertinti, nei išaukštinti ar pažeminti, o faktus pateikti tokius, kokie yra iš tikrųjų. R. Grybaitė tvirtino, kad rengiant P. Mikutaičiui skirtą vakarą ir jo kūrinių parodą, konsultacijos į ją niekas nesikreipė.
Tuo tarpu Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus tvirtina, kad vakarą, P. Mikutaičio kūrinių parodą ir jos pristatymą rengė muziejaus komisija, renginiai skirti ne V. Grybui, o P. Mikutaičiui, nes rajono savivaldybės taryba 2025-uosius paskelbė Išeivijos ir Pranciškaus Mikutaičio metais Jurbarko krašte.
Pasak A. Griškaus, menininkas Jurbarke nugyveno ilgą ir gražų amžių – 98-nerius metus ir kūrė iki pat gyvenimo pabaigos, todėl paliko daug bažnytinio meno kūrinių, apie kuriuos yra surinkti faktai moksliniuose darbuose ir toliau jo kūryba tebetyrinėjama, o muziejus yra atviras faktams ir pasiūlymams.
Į kilusį skandalą netruko sureaguoti ir rajono politikai. Antradienį vykusiame rajono tarybos posėdyje Algirdas Pieniuta sakė, jog tokius įvykius turėtų įvertinti ir rajono savivaldybė.
Išeivijos ir P. Mikutaičio metams skirtame renginyje dalyvavęs savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pripažino, kad įvyko negeras dalykas. Pristatant asmenybes, jų darbus ir veiklą būtina vertinti atidžiai ir objektyviai, jokia laisva interpretacija ar nuomonė negalima. „Tai mums yra skaudi pamoka ateičiai“, – sakė meras.
Gintautas Šimboras
