Viešviliečiams Šašiams Lietuvos dainų šventė šiemet nebuvo pirmoji, bet pirma, kurioje dalyvavo visi keturi: Reda, Paulius, Miglė ir Martynas. O meno mėgėjų kolektyvų, kuriuose jie savanoriauja – daugiau nei keturi, todėl būta ir būna situacijų, kad – nors persiplėšk.
Vakarai – repeticijoms
Susitikome Redos ir Pauliaus Šašių namuose Viešvilėje, sėdėjome ir šnekučiavomės neskubėdami, nes buvo pavakarė, po darbų. Į repeticijas niekam nereikėjo – rugpjūtis, o kitu laiku, ištisus metus, šios šeimos vakarai užimti, tvarkaraštis sustyguotas. Prie mūsų prisėdo ir atostogaujantis keturiolikmetis Martynas, o Miglė – studentė – nedalyvavo, ji keliavo po Europą.
Savanoriavimo dvasia šiai šeimai – labai: tėtis Paulius yra ugniagesys savanoris, Šaulių sąjungos narys, policijos rėmėjas, bet šokių ir dainų pradininkė yra mama.
Redai Šašienei saviveiklos – nuo mokyklos, o studijavo ji etnokultūrą, darbinę karjerą pradėjo Eržvilko kultūros centre, dainavo Jurbarko „Imsrėje“ ir pati vadovavo folkloro kolektyvams. Bet tik porą metų, paskui kardinaliai pakeitė darbo sritį, ištekėjo, augino vaikus. Kai šie, ūgtelėję ir ne be tėvų paskatinimo, ėmė dalyvauti meno mėgėjų kolektyvuose, Reda vežiojo juos į repeticijas, o laukdama jų, su pavydu stebėjo, kaip kiti šoka ir dainuoja, ir buvo tarsi primiršusi, jog ir pati galėtų… Kol buvo pakviesta į „Skalvą“, tokį Smalininkuose buvusį tautinių šokių kolektyvą.
Paulius puikiai prisimena, kad tai įvyko 2015 metų pavasarį. „Mane apgavo, – santūriai šypsosi jis. – Sako, važiuojam pasižiūrėt, ir ima sportbačius. Kam tie sportbačiai, jei tik pasižiūrėt? Nu, ir taip ir parsidėjo… Įsivažiavau ir tebevažiuoju – jau devyni metai. Ir pirma dainų šventė buvo su „Skalva“, 2018-ais“, – sakė Paulius.
Noriu ir galiu
„Atsimeni, kaip tiesiai iš Jurbarko atvažiuodavom į Smalininkus ir vaikai ant kėdžių miegodavo, kol repetuodavom, – į Paulių atsisuka Reda. – Martynas tada dar nešoko, jis lankė dziudo, o kai Miglė jį nusivedė į „Nemunėlio“ repeticiją, su ta diena metė sportą ir nuėjo šokti.“
Dabar Martynas ne tik šokėjas, bet ir Jurbarko kultūros centro bigbendo „Jada“ ir Antano Sodeikos meno mokyklos pučiamųjų orkestro „Šventė“ trimitininkas.
„Sunkiausia būna suderinti repeticijas ir pasirodymus, kad visur suspėtų“, – sako Reda apie Martyną. Bet ir apie save, nes ir pati per kelis kolektyvus.
Kai išsiskirstė „Skalva“, abu su vyru nuėjo šokti į Jurbarką, į Justės Lukauskienės „Mituvą“, jau dainavo Viešvilės „Vėtrungėje“, o į Danutės Lapienės vadovaujamą moterų chorą „Saulė“ ją nukreipė dukra Miglė, pasiūliusi, kad, užuot tuščiai laukusi jos, galėtų ir pati padainuoti. „Ir tikrai! Ir galiu!“ – džiaugiasi Reda.
Miglė, dar besimokydama Jurbarko gimnazijoje, šoko Jolantos Telišauskienės vadovaujamoje „Šypsenoje“, buvo „Jados“ vokalistė ir pianistė, dainavo jaunimo mišriame chore ir dalyvavo visokiuose kultūriniuose projektuose. Dabar ji Vilniaus universiteto antrakursė, Gyvybės mokslų fakultete studijuoja genetiką. Studijų pradžia buvo nelengva, nepalikusi laiko saviveikloms. Bet po šios vasaros dainų šventės, kurioje ji sutiko pagelbėti „Mituvai“, važinėjo kartu su draugu iš Vilniaus į repeticijas, abiem patiko ir abu nusprendė susirasti tautinių šokių kolektyvą Vilniuje.
Gyvenimo bagažas
„Kai nori, ir spėji“, – sako viešviliečiai Šašiai, neskaičiuojantys nei laiko, nei pinigų važinėjimui į repeticijas. Svarbiausia viską tinkamai susiplanuoti, ir ne tik šiai dienai. „Susiplanuoti ir susiderinti, – sako Reda, – todėl pas mane kalendorius – trims mėnesiams, namie ir darbe, ir Martyno kambaryje – dar vienas. Visi vakarai užimti, penktadienis tik laisvas. Taip esu įpratusi, ir jei pagalvoju, kaip gerai, kad niekur šiandien nereikia, po poros valandų suprantu, kad turiu per daug laiko, tada miškais dar ratą apeinu – labai mėgstu vaikščiot. Kai turi mažai laiko, viską darai greitai ir viskas yra suplanuota, viskas kažkaip susidėlioja.“
O kokia tų mėgėjų menui skirtų vakarų prasmė, Reda paaiškina paprastai: „Taip yra kraunamas vaikams gyvenimo bagažas, kad pažintų kultūrą ir vertintų.“
Ar Martynas patenkintas tokiu bagažu? „Tai jo, – sako keturiolikmetis. – Jei ne kultūra, namuose sėdėčiau. Nuo pirmos iki penktos klasės lankiau dziudo, ir man užteko. Norėjau į muzikinę, pats norėjau, tėvai nebuvo „prie ko“. Jau antroj klasėj norėjau, bet tada tėvai dar neleido, pradėjau nuo ketvirtos. Norėjau saksofono, bet tada nebuvo mokytojo, trimitu groju, trimitas irgi gerai. O su šokiais – Miglė kartą sako: „Labai reikia šokėjų, už dviejų mėnesių – į Kroatiją.“ Jei nebūtų sakiusi, kad į Kroatiją varom, gal nebūčiau ėjęs“, – neslepia Martynas. Kelionės, pasak Martyno, ir yra geriausia, ką gauni už valandas repeticijose.
„Vaikai išmoksta savarankiškumo: elementarus dalykas – susikrauti daiktus kelionei, jie žino, ko reikia; išmoksta punktualumo, pareigingumo, atsakingumo. Pas mus nėra tokio, kad šiandien nenoriu, nevažiuosiu. Nevažiuosi tada, kai tikrai negali, kai sergi, pavyzdžiui“, – papildo Reda.
Be nuostolių
Ir nėra taip, kad dėl savanoriavimo kultūroje tektų ko nors atsisakyti. Jie mėgsta keliauti kartu visa šeima, ir kasmet randa tam laiko.
„Bet šiemet važiavome į „AC/DC“ koncertą Drezdene, kuris vyko birželį, todėl teko praleisti Jurbarke vykusią apskrities dainų šventę. Praleidom dėl labai rimtos priežasties – visi esam šios grupės fanai. Bilietus pirkome dar vasarį ir pranešėme iš anksto, kad šventėje nešoksime, – pasakojo jie. – Būna stresinių situacijų, bėgi iš vieno į kitą, bet visko atsisakyti neįmanoma ir nereikia, tik būtina perspėti iš anksto, jei kur nors negalėsi.“
Tas legendinės roko grupės koncertas ir jubiliejinė dainų šventė – neabejotinai patys įspūdingiausi jau praėjusios vasaros dalykai.
„Jei gali dainuot, dainuok, gali šokti – šok. Tas geras jausmas, kad dalyvauji, kad esi tos šimto metų tradicijos dalis, – dainų šventės emocija dalijasi Reda ir Paulius Šašiai. – O šiemet ypač – nes visi dalyvavom, visa šeima. Tas paskutinis koncertas nuplovė visą repeticijų nuovargį. Kai nuvažiavom, pasirodė, kad nieko, ką buvom išmokę, nereikia, tik žingsnelių. Pykom, kai turėjom šokti tuos tautinius raštus, sakėm, kad tai neįmanoma. Bet kai pamatėm parvažiavę tą vaizdą, supratom, kodėl reikėjo tą padaryti – buvo taip gražu! Dainų šventės įrašą žiūrėjom ir žiūrėjom – jau kelis kartus, ir visada – gražu.“
Martynas irgi negalėjo išskirti, kur buvo geriau: Drezdene ar Vilniuje, bet tvirtino, kad apie abu papasakos draugams. Kai kuriems gali būti neaišku, kas ta šimtametė dainų šventė, bet Martynas mokės papasakoti ir paaiškinti.
