Prasidėjus kelionių ir iškylų sezonui derėtų nepamiršti, kad įdomių ir gražių, ir galbūt dar nematytų, vietų yra ne tik už jūrų marių, bet ir visai šalia. Smagu, o su gamtos gidu – ir labai įdomu pasivaikščioti Viešvilės gamtiniu pažintiniu taku.
Gamtos pažintinis takas prasideda Viešvilės miestelyje ir suka miško link.
Galima eiti, važiuoti dviračiu savarankiškai, bet tuomet dauguma medžių bus tik medžiai, augalai – tik žolės. Einant su gidu gamta tampa pažįstama, o nuo pažinties prasideda ir draugystė. Taigi šis maršrutas tinka ne tik gamtos mylėtojams.
Gido paslaugą galima užsisakyti iš anksto paskambinus į Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkciją. „Šviesos“ redakcijos darbuotojams gidu buvo rezervato vyriausiasis ekologas Vytautas Uselis.
Kelias, kuriuo einame, praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje vedė į viešviliečių pamėgtą švenčių vietą – gražus, medžiais apsodintas. Sodino juos vokiečių miškininkai, tad medžiai rinktiniai, ne visi mūsų kraštui būdingi, ne visi mums atpažįstami. Pažindinamės su platanlapiu klevu, kurį lietuviai dar vadina jovaru, bet, pasak mūsų gido, jovarais vadinama ir daugiau medžių. Toliau auga bukų giraitė. Šių medžių paplitimo riba baigiasi ties Viešvile, todėl buką tik čia ir gali pažinti. „Buko lapai – su blakstienėlėmis!“ – stebina gidas ir nuskynęs šviežią lapelį leidžia patiems įsitikinti. Tikrai, yra blakstienėlės!
Rudenį bukas subrandina vaisius – pūkuotame kevale riešutukus. Gauname paragauti pernykščių, kurių mūsų palydovui Vytautui jo žmona Asta Uselienė, irgi Viešvilės rezervato specialistė, pribėrė į kišenę.
Prie senų tvenkinių gidas egzaminavo, kokie vandens paukščiai peri ne vandenyje, bet uokse, ir pildė, kaip daugybę kartų šioje iškyloje, mūsų gamtos pažinimo spragas. Net tas ruoželis, kur tik krūmokšniai ir žolių kuokštai, nenuobodus – ragaujame valgomąjį builį, džiaugiamės, kaip Vytautas pažįsta ir pagarbiai elgiasi su menkiausiu vabalėliu.
Tarp jaunų žolių styro kanadinės rykštenės pernykščiai stagarai. „Gražus, medingas augalas, bet plinta baisiau nei lubinas, užgožia vietinius“, – sako ekologas V. Uselis ir pasakoja, kad invazinių augalų, kurie sparčiai plinta už savo natūralaus arealo ribų ir daro žalą vietiniams, yra daug.
Apsipylusių baltų žiedų kekėmis krūmų – pilnas miškas. „Žiedų kvapas primena virtus vėžius, o rudenį bus mėlynų uogų“, – vėl egzaminuoja ekologas, ir ne taip paprasta atspėti, kad tai korintas, arba medlieva – irgi invazinis augalas. Korinto uogų skanus vynas, o uogienėje daug pektinų – tinka širdininkams. Bet korintas stumia iš mūsų miškų ievas. Gražuolis raudonlapis ąžuolas – irgi invazinis, mūsų miškuose nepageidautinas.
Taip įdomiai prieiname rezervato apsaugos zoną. Valstybiniai rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti ir tirti. Ūkinė veikla rezervate draudžiama, kaip ir žmogaus lankymasis.
Rezervato sengirė iš pirmo žvilgsnio akivaizdžiai skiriasi nuo kitapus keliuko augančio ir miškininkų ūkiškai tvarkomo miško: sengirėje tarp senų, gal jau tris šimtmečius skaičiuojančių pušų auga ir kitokių medžių, veši krūmai, privirtę senų tręštančių kamienų.
„Ūkiškai žiūrint, kiek čia supūdome medienos! Bet šitose išvartose, natūraliai tręštančiuose kamienuose – pilna gyvybės“, – skuba paaiškinti gamtininkas. Rezervato sengirėje taip paprastai nė nepavaikščiotum, net jei nebūtų uždrausta – čia šlapia nuo gausybės šaltinių. Iš jų išteka upelė Viešvilė, pavasarį gana plati, vasarą susiaurėjanti, bet niekada visiškai neišdžiūstanti, jos vanduo visada rausvas nuo durpingų pelkių.
O miško gyvūnus ne taip paprasta pamatyti. Nepamatome ir Lietuvoje labai retos, į Raudonąją knygą įrašytos pelėdėlės lututės, nors daug jų uoksų pušyse prie pat keliuko. Uoksai, tiesa, ne lutučių – jos pačios neišsikala, dažniausiai užima genių iškaltus uoksus.
Gamtininkas atkreipia mūsų dėmesį į pušis su apykakliniais kamienais, o linksmiau sakant – su suknelėmis, ir į kitas, dar senesnes, kurių žievė kaip krokodilo oda. Parodo stambialapį šakį – papartį, kurio ūgliukai valgomi. „Galite paragauti, – siūlo gidas, – šiuos paparčius ypač mėgsta japonai, importuoja juos iš Rusijos.“
Dar gidas pasakoja, kaip vienas vokiečių gamtininkas atvažiavo į Viešvilės rezervatą ieškoti kažkokios labai retos viksvos: „Ir rado! O jau manėme, kad jos išnykusios.“
Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas įkurtas 1991 m. siekiant išsaugoti natūralią Viešvilės upės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą Karšuvos žemumoje, jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją, ypač – margųjų upėtakių nerštavietes Viešvilės upėje. Rezervato plotas – 3216 ha, jį juosia 2459 ha buferinės apsaugos zona.
Neįtikėtina floros ir faunos gausybė! Bet tokių vietų su laukine, civilizacijos beveik nepaliesta gamta ir mūsų šalyje mažai belikę.
Grįždami prieiname dar vieną, Velykų vardu vadinamą, upelį. Verta sustoti ir prie miestelio centre prieš keletą metų naujai įrengto žuvitakio, pasidairyti po gražų jo slėnį – tai jau žmogaus sukurta gamtinė aplinka.
Danutė Karopčikienė
